Ir vėl noriu klausti: ką pagalvojote išgirdę evangelijos našlės istoriją?

Man ji priminė ateizmo pamoką pradinėje mokykloje. Tada ateizmo mokytoja papasakojo šią istoriją ir sako: „Matote, koks lupikas buvo Jėzus. Jis iš vargšės našlės ištraukė paskutinius pinigėlius. Tą patį šiandien daro ir jo pasekėjai kunigai.“ Nežinojau kaip, o ir nebūčiau išdrįsęs jai paprieštarauti tada, o šiandien nematyčiau prasmės. Tik įdomus dalykas, kad šiandien ta buvusi ateizmo mokytoja jau vyresnio amžiaus moteris yra maldinga katalikė.

Girdėta našlės istorija vyksta Jėzaus misijos pabaigoje. Jis atvyko į Jeruzalę ir žino, kad jo ten laukia mirtis. Bet dar turi keletą dienų ir šventyklos prieigose moko žmones. Per šį trumpą laiką Jėzus daug ką nuveikia: Išvalo šventyklą, išvarydamas prekiautojus ir pinigų keitėjus, pasako palyginimą apie nederlingą figos medį, apgina savo autoritetą prieš aukščiausią kunigą, žmonėms pasako palyginimą apie vynuogyno nuomininkus, atsako į klausimą apie mokesčius, diskutuoja su sadukiejais apie prisikėlimą, pasako nuorodas apie didįjį įsakymą, o paskui parodo į neturtingą našlę ir iškelia jos pavyzdį, kaip turi elgtis tikri jo sekėjai. Taigi našlės istoriją turėtume matyti šiame įvykių kontekste.

Mokiniams jis sako, kad ir jei turi daryti tą patį dėl Dievo karalystės. Svarbiau ne tai, kiek tu sumoki šventyklai, bet keik tai kainuoja tau pačiam. Kas gali palengvinti tokį aukojimą, kuris kainuoja ir davėjui? Galbūt žinojimas, kad darai prasmingą gerą darbą ir suvokimas, kad galiausiai visa esi gavęs iš Dievo. Su gyvenimo dovana, tau įdiegti gabumai, kuriuos padėjo išugdyti kiti žmonės (tėvai, mokytojai, dėstytojai…), iš Dievo gavai sveikatą, atmintį, protą, valią, gebėjimą ir jėgų dirbti – juk visa tai turime iš Dievo. Su jo malone sutikai tinkamus žmones, partnerius, draugus, gal šio to išmokai ir iš žmonių su kuriais sunkiau sutarei… Ar tikrai turi ką nors, kas absoliučiai būtų tavo? Gal apsisprendimą, laisvą valią pasirinkti?..

Grįžkime prie tekto. Svarbu, kad minėta moteris yra našlė. Ji išgyveno vyro netektį, kartu neteko ir apsaugos, statuso, pajamų ir galiausiai savo visuomenėje tapo stigmatizuota. Šia prasme, ji neturtingiausia pasaulio akimis, bet ne Jėzaus. Koks kontrastas, Jėzus tik ką diskutavo su sadukiejais – aukštuomene, elitu, o čia našlė ji Jėzui svarbi ir tai ką ji daro yra reikšminga. Šito nesuprato anų dienų pasaulis, nesupranta ir mūsų laikų.

Sadukiejai laikė save tiek socialiai, tiek religiškai aukščiau už kitus ką jau kalbėti apie vargšę našlę, ji visiškai nereikšminga. Bet Jėzus apverčia viską aukštyn kojomis ir sako, kad Dievas mato kitaip. Pirmi bus paskutiniai, o paskutiniai pirmi…

Beveik ištisus metus pasaulio jėzuitai bendruomenėse svarstė kokios galėtų būti svarbiausios mūsų tarnystės kryptys ateinančiai dešimčiai metų. Svarstymo, maldos ir pasitarimų rezultatai iš visų žemynų jau keliauja į Romą. T. Generolas su patarėjais apibendrins rezultatus ir suformulavęs 3-5 pirmenybines sritis ateinančių metų sausio mėnesį susitiks su Popiežiumi pasitarti, ką jis mano šiais klausimais, o tada paskelbs visiems jėzuitams ir jų bendradarbiams. Įdomu, kad vienas iš kriterijų pasitikrinant kaip sekasi įgyvendinti tai kas užsibrėžta yra klausias kiek dėmesio ir tarnystės skiriama neturtingiesiems.

Popiežius Pranciškus primena, kad ir mūsų laikų Bažnyčios liga yra klerikalizmas – kai dvasininkai mano, kad jei yra aukštesni už kitus, nori privilegijų…

O duodamas patarimus jaunimui jis sako: „Nė vienas nėra toks neturtingas, kad negalėtų ko nors duoti kitam“.

Suprantame, kad ne visada tai medžiaginiai dalykai ir ne jų dažnai stokoja kitas. Kita vertus, galbūt ir mes patys kartais jaučiamės kaip ta evangelijos našlė, taip mažai turį ką duoti, ir į save žiūrime anų sadukiejų akimis ir save menkiname. Bet Jėzaus elgesys su našle mums sako, kad esame svarbūs, kad galime nors ir nedaug duoti, bet su didele meile.

Jei reikia dar konkrečiau? Galime save paklausti kam ir kiek šią savaitę skirsiu savo laiko, dėmesio, pagalbos, ką norėsiu išklausyti ir kiek pasakysiu gerų, palaikančių žodžių? Mintyse pasakykime konkrečių žmonių vardus ir iki pareisime iš bažnyčios juos įsiminkime, o vakarais galėsime pasitikrinti.