Šiandien nelengvas uždavinys kalbėtojui ir klausytojui, nes trys stiprūs Biblijos žodžiai: pavydas, netolerancija ir papiktinimai, kažkaip turi perteikti Gerą naujieną.

Nei Mozei, nei Jėzui nerūpi mūsų dienų įstatymai apie autorines teises.

Štai pašalietis ėmė išvarinėti demonus Jėzaus vardu. O mokiniams pikta, kad kažkas kitas naudoja, sakytume, jų prekinį ženklą, t. y. kažkas iš šalies daro nuostabius dalykus jų mokytojo Jėzaus vardu. Galbūt tas žmogus buvo girdėjęs Jėzų ir panoro prisidėti prie gero darbo padėti žmonėms. Mokiniai sakė: “Mes draudėme jam”, o Jėzus klausia, kodėl drausti, jei jis daro gerus darbus?

Panašiai ir pirmajame skaitinyje. Eldadas ir Medadas nebuvo palapinėje su kitais 70 kai nužengė Dvasia, bet ir ant jų dviejų ta pati Dvasia nužengė ir jie pranašavo. Jozuė sakė Mozei – uždrausk jiems. Mozė klausia, kodėl, jei tai Dievo darbas? Ar tu pavydi? Nors ir visa tauta tegul pranašauja, kad tik tai būtų iš Dievo dvasios.
Yra toks pasakojimas apie Abraomą, didį žydų, krikščionių ir musulmonų protėvį. Abraomas pusryčius valgydavo tik tuomet, kai užsukdavo išalkęs žmogus. Vieną rytą užsuko pagyvenęs ir išalkęs pakeleivis. Kaip įpratęs Abraomas jį pakvietė pusryčių. Tačiau šis netikėtai prieš valgį pradėjo pagonišką maldą. Abraomas staiga pašoko, jį pavarė nuo stalo ir išgujo iš savo namų. Vos tik grįžęs vidun, girdi Dievo balsą: „Abraomai, Abraomai – šiam žmogui parūpinu maisto jau 80 metų, o tu negalėjai su juo ištverti nė vienų pusryčių?“

Ši legenda apie toleranciją. Ar mes kartais dėl savo siaurų pažiūrų nemėginame apriboti ir Dievo veikimo, užuot prie jo prisidėję?

Netolerancijos ir kito kitaip manančio nepriėmimo temos nėra tik praeities dalykas. Štai geras katalikas klausia: „Ar dalyvauti dukros vestuvėse, kai ji po bažnytinės santuokos išsiskyrė ir išteka antrą kartą?“ Mat dalyvaudamas jis lyg ir pritartų jos tokiam žingsniui. Tada klausiu, ar ji nustojo buvusi tavo dukra. Sako ne, tai kur problema, juk iš esmės niekas nepasikeitė. Tu ne būtinai turi džiaugtis visais dukros pasirinkimas, bet gali visada parodyti, kad ją myli.

Gaila, bet dar vis pasitaiko, kad kunigas atsisako laidoti žmogų, kuris mirė nuo savižudybės.

Dabar prieiname prie papiktinimų. Ar galime įsivaizduoti žmogų metamą į jūrą su girnų akmeniu ant kaklo? Na gal kokiame kriminaliniame trileryje. Ir vis tik Jėzus sako tokiam žmogui geriau nei papiktintojui. Papiktinimas ne tai, kad kitą sunervini, bet kad kitą įtrauki į blogį, pamokai blogų dalykų…
Vis girdime apie baisius vaikų išnaudojimo skandalus Bažnyčioje ir kitur, apie priekabiavimus, apie korupciją ir godumą tarp dvasininkų, valdininkų ir politikų. Įdomu, kad tokie žmonės vienais atvejais pasirodo visai padorūs. Jie gali būti išsilavinę, kultūringai elgtis, būti draugiški kaimynams, malonūs savo namiškiams. Kalbu apie fragmentuotą arba nevientisą asmenybę. Ne apie žmones sergančius šizofrenija, bet apie “normalius” – kaip mes.

Prieš keletą metų teko dalyvauti susitikime su rašytoju Jimmy Burns. Jis pasakoja tokį fragmentuoto žmogaus atvejį. Jaunas šeimos vyras ryte išeidamas į darbą pabučiuoja žmoną ir vaikus ir sėsdamas į prabangų automobilį, maloniai pasisveikina su kaimynu. Tačiau pakeliui į darbą paskambina meilužei, susitaria susitikti pietų pertraukos metu. Darbe noriai prisideda, kad įvarytų į bankrotą konkuruojančią įmonę, dar pasirašo neskaidrų, bet pelningą sandorį. Šalia to iš savo sąskaitos paremia ir vaikų ligoninę. Turėdamas truputį laiko parašo teismui ieškinį prieš tą patį kaimyną, su kuriuo ryte draugiškai sveikinosi, nes mano, kad jis užėmė keletą centimetrų jo žemės. Per kavos pertrauką parašo žmonai sms, kad ją myli. Vakare grįždamas vėl pasveikina kaimyną, namuose žmoną ir vaikus ir eina vakarienės.
Kaip viskas telpa viename žmoguje klausia Jimmy Burns?

Pavydas, netolerancija ir papiktinimai. Tikriausia visi sutiks jog tai blogis.
Ar kada nors Tėve mūsų maldoj tardamas “gelbėk mus nuo pikto”, turėjau omeny bent kurį iš šių trijų?
Dieve padėk mums bręsti vientisais, nefragmentuotais žmonėmis, tavo vaikais.