Šiandien misijų sekmadienis. Vėl siūlosi klausimas. Kaip manote, ar pasaulyje krikščionių daugėja ar mažėja?

The Ctholic Herald 2016 rugsėjo statistika sako: 1950 m. pasaulyje buvo 437 milijonai katalikų; 1970 m. – 650 milijonų, o dabar – apie 1 milijardas 200 milijonų. Ir toks augimas vyksta nepaisant visų priešingumų ir krizių Bažnyčioje, nepaisant ginčų dėl Vatikano II susirinkimo ir sekuliarizacijos. Žinoma, kad tokį augimą pamatytum ar patirtum, turi pažvelgti plačiau nei Europa. Pvz., Filipinuose skaičiuojama apie 80 mln. katalikų. Ten per metus pakrikštijama daugiau nei Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Lenkijoje kartu sudėjus.

Dauguma dar vis galvojame, kad Vakarų Europa yra krikščionybės centras. Tačiau žiūrint į tikinčiųjų skaičių, taip nėra.

Be to ir pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį didžiausios ir įtakingiausios Bažnyčios buvo ryčiau Romos. Nuo Kinijos iki Šiaurės Afrikos, o ypač Vidurio Rytuose.

Krikščionybei traukiantis Europoje svarbu išlaikyti platesnį žvilgsnį ir jaustis visuotinės Bažnyčios dalimi.

Šių metų gegužę Popiežius Pranciškus jaunimui kalbėjo apie misijas. Jau tada jis sakė, kad Jaunimo sinodas vyks spalio mėnesį, ir jis vyksta.

Popiežius sakė: Gyvenimas yra misija

Kiekvienas vyras ir moteris yra misija – tai mūsų gyvenimo pagrindas.

Faktas, kad šiame pasaulyje esame ne dėl mūsų pasirinkimo, leidžia pajusti, jog iniciatyva ateina iš aukščiau ir todėl mes esame. Kiekvienas turėtume apie tai pamąstyti. Aš esu misija šioje žemėje. Tai yra pagrindas, kodėl esu čia šiame pasaulyje.

Mes skelbiame Jėzų Kristų.

Bažnyčia skelbdama tai, ką gavo, su jaunais žmonėmis gali dalintis keliais ir tiesa, kuri duoda mūsų gyvenimui prasmę.

Prisiminkime Popiežiaus kalbą ir jos dvasią mūsų jaunimui prieš mėnesį. Laimingas gyvenimas netampa žiūrint į veidrodį. Girdėjau šmaikštų komentarą: Popiežius jauniems žmonėms sakė – pakelk užpakalį nuo sofos ir, užuot bambėjęs, imkis veiklos.

Skleisti tikėjimą iki žemės pakraščių. Popiežius priminė, kad per krikštą visi esame tapę gyvais Bažnyčios nariais ir esame pašaukti skleisti Evangeliją. Jis sako, jog tie žemės pakraščiai šiandien gali būti bet kur, pvz., internetiniai socialiniai tinklai, kurie padeda pasiekti žmones bet kur. Kartais lengviau pasiekti esančius toli nei arti.

Nešti meilės liudijimą. Nė vienas nėra toks neturtingas, kad negalėtų ko nors duoti, bet pirmiausia ir svarbiausia – duoti tai, kas esi (save).

Tai gali būti savanorystė, tarnystė ne tik padedant fiziškai, bet ir dovanojant savo laiką, dėmesį įgytas kompetencijas… Popiežius sakė – niekada negalvokite, kad jūs neturite ką pasiūlyti, ar kad niekam jūsų nereikia. Daugeliui žmonių jūsų reikia. Pagalvokite apie tai, kiekvienas širdyje pagalvokite – mano žmonėms manęs reikia.

Baigsiu kviesdamas grįžti prie evangelijos. Prisiminkime dviejų Jėzaus mokinių išsišokimą, kai jie siekė užsitikrinti geresnes vietas.

Kokia pirmoji emocija galėtų kilti išgirdus šią istoriją? Gal liūdesys, gal apmaudas? Juk keletą metų ir tiek kartų Jėzus kalbėjo apaštalams apie savo misiją ir Dievo karalystę, o jie vis tiek nesuprato. Paskui gali būti truputį gėda, kad ir aš kartais pagalvoju kaip tie apaštalai. Dar paskui galbūt ateina ramybė, kad Jėzus turėjo kantrybės su apaštalais, tai turi ir su manimi.

Jėzui galėjo būti liūdna, nes jis jau keletą metų mokė juos apie Dievo karalystę, kad ji yra kitokia negu pasaulietinės, kad joje viešpatauti reiškia tarnauti. Tačiau jie nepajėgė suvokti, kad tai visai kitokia karalystė ir po senovei mąstė prašydami privilegijos. Jie prašė nesuvokdami ko. Taip, kaip ir nesuvokdami atsakė į Jėzaus klausimą ar gali gerti tą pačią taurę kaip ir jis. Tik vėliau, kai paragaus iš tos taurės, kai patirs persekiojimus ir galiausiai kankinystę už tai, kad skelbė šitą naują Dievo karalystę, tada pradės suvokti kas ji yra. Tada bus visai nesvarbu, kur joje sėdėti, svarbu tik būti su Jėzumi ir tais, kuriuos myli.

Nepamirškime, ta karalystė prasideda jau čia, mūsų gyvenime, kasdienybėje, o aš pats šioje žemėje esu misija.