Šv. Augustino vizija kai vaikas bando perpilti jūrą į pakrantėje išsikastą duobutę.
Augustinui nusistebėjus, vaikas atsakė, kad jūrą perpils greičiau, nei šis mokytas vyras supras Trejybės paslaptį.
Šv. Ignaco meditacija apie Trejybę, kaip trijų klavišų darniai skambantį akordą ir aiškinimai apie tris vandens stovius: skystą, kietą – ledą ir dujas – garus. Kokie bebūtų aiškinimai, jei niekada mūsų protui neatsakys, kaip vienas Dievas yra trejybė. Pagaliau pati sąvoka Trejybė yra žmonių sugalvota.

Todėl, manau, turiu pradėti kukliai priimdamas, jog Trejybėje vienas Dievas yra didelė paslaptis.

Gali atrodyti, kad ši paslaptis mūsų tikėjimą tik daro dar painesnį. Ji kalba apie tokį Dievo slėpinį, kurio protu nei aiškiai įžvelgti, nei pilnai suvokti neįstengiame. Ar nepakaktų tikėti Dievu – dievybe, kosmine galia, likimu ar šiaip kuo nors didesniu už mus? Kam dar galvą sukti apie Dievą ir dar Trejybėje vieną. Kai kas galbūt taip ir tiki, tik ar tai yra krikščionių tikėjimas?

Šalia ko kita, man atrodo, kad šia švente Bažnyčia kviečia klausti kokį Dievą iš tikrųjų tikime? Kviečia pasitikrinti, ar jis yra tas, kurį skelbė Jėzus, ar mūsų pačių sugalvotas, susikurtas pagal save, poreikį, situaciją?

Pirmame Jono laiške skaitome – Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas jame. Galime sakyti, kad šie Jono žodžiai gražiai išsako mūsų krikščioniško tikėjimo apie Dievą esmę. Mažiausiai tikėtina, kad suklysime sakydami, kad Dievas yra meilė, visuotinė ir konkreti mums kiekvienam. Aš esu tik todėl, kad Dievas manęs norėjo, nori ir norės per amžius. Mes kuriame ar perkame daiktus, nes mums jų reikia dėl kokios nors priežasties. Mes gimėme, nes tėvai norėjo sūnaus ar dukros, o Dievas pirmiausia norėjo ir nori manęs. Be sąlygų, be apribojimų, nepaisant mano klaidų, nuodėmių ir nesąmonių, jis mane myli ir mylės. Šitoks mylintis, einantis į žmogiškus santykius Dievas buvo nežinomas nei Europos antikai, nei pagonybei. Tačiau būtent šitokį Dievą skelbė Jėzus, šitokį jį tiki krikščionių
bendruomenė.

Ši bendruomenė Trejybės švente sako, kad Dievas nėra vienišas, nėra individualistas užsidaręs tik savyje. Jam rūpi pasaulis, visi žmonės, gyvi ir jau mirę, sveiki, gražūs, sėkmingi, ligoniai, seneliai ir vargšai, visi ir kiekvienas taip
pat ir mes ir aš.

Sakoma, kad pažintum žmogų, turi jį pamatyti trijose situacijose: lietingą niūrią dieną, kai susipainioja siūlai ar žvejybinis valas ir kai oro uoste pasimeta jo lagaminas. Todėl kviečiu klausti koks yra mano Dievas ne tik meldžiantis, ne tik bažnyčioje, bet ir gatvėje, namuose, kai sekasi ir nesiseka, kai bendrauju su mielais ir su sunkiais žmonėmis, kai skauda man ar mano artimui, kai linksma ar liūdna, kai viskas vyksta pagal planą ir kai žemė slysta iš po kojų.

O baigti dera, kukliai, kaip ir pradėjau. Kiek begalvotume, bemąstytume – neperprasime Trejybės paslapties, bet gal giliau suvoksime, pajusime, nujausime, kad Dievas myli mus visus ir konkrečiai mane. Kas benutiktų.