Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šiandienos skaitiniai tik apie įstatymus, elgesio normas, ir potvarkius, o tada dar netikėtesnis raginimas tais įstatymais džiaugtis. Neprisimenu, kad būčiau girdėjęs kad kas džiaugiasi įstatymais, veikiau prieš juos burbame, kritikuojame. Ir tai nieko nauja.

Viduramžiais brolis Alfėjus įstojo į labai griežtą vienuolyną, kuriame per penkis metus vienuoliams buvo galima pasakyti tik du žodžius abatui – vienuolyno vyresniajam. Po 5 metų abatas pasišaukia brolį Alfėjų ir klausia: kokie yra tavo du žodžiai. Alfėjus sako: „Šaltas maistas“. Gerai, – atsako abatas, – dabar tu negalėsi kalbėti 5 metus, o paskui galėsi pasakyti 2
žodžius. Praėjo 5 metai, Alfėjų vėl pasišaukė abatas ir klausia: kokie tavo 2 žodžiai dabar. Alfėjus sako: „Kieta lova“. Gerai, broli, – truputį nusiminęs sako abatas, – tavo kiti 2 žodžiai bus po 5 metų. Po 5 metų abatas vėl klausia: „Alfėjau, kokie dabar tavo 2 žodžiai?”. Alfėjus atsakė: „Aš išeinu“. Abatas sako: „Na nėra ko stebėtis, tu gi visus tuos 15 metų vienuolyne tik skundeisi“.

Atrodo, jog burbėti ir skųstis nieko nauja, bet Dievo žodis šiandien kalba apie stulbinančią naują pradžią. Tiksliau apie dvi pradžias.

Šiandien du vyrai atsistoja prieš žmones, išvynioja pergamentus ir skaito Šventraštį – tai Ezra ir Jėzus. Juos skiria apie keturi šimtai metų, bet abu kalba apie naują pradžią. Pirmame skaitinyje Ezra, grįžęs iš Babilonijos tremties skaito iš Dievo įstatymo. 586 metais babiloniečiai užėmė Jeruzalę ir sugriovė šventyklą, o darbingus gyventojus deportavo, ištrėmė į Babiloniją. Kai Persijos karalius Kiras užėmė Babiloniją, tremtinius išleido namo. Jų sugrįžimo kelionė truko apie keturis mėnesius, daugiausia per dykvietes. Daugelis iš sugrįžusių po tremties niekada nebuvo matę nė Jeruzalės, nė šventyklos, tik girdėję apie jos didingą praeitį. Ezra uždega žmones atstatyti sugriautą miestą ir šventyklą, nes tai žydiškos tapatybės dalis, Dievo artumo simbolis, o tai be galo svarbu išrinktajai tautai. Ir štai 516-tais šventykla užbaigta. Ezra užlipa ant tam tyčia padarytos pakylos ir vyniodamas pranašo Nehemijo knygą nuo ryto iki pusiaudienio skaito Dievo įstatymą. Su atstatyta šventykla prasidėjo ir nauja pradžia, tautos ir kiekvieno žydo.

Vienas dalykas krinta į akis šioje Nehemijo ištraukoje – Ezra nuolatos sako savo žmonėms – neliūdėkite, o džiaukitės. Dievo įstatymas neša džiaugsmą, o ne liūdesį. Po 400 metų panašiai ir Jėzus sugrįžta į tėviškę (po 40 parų pasninko gundymų dykumoje) ir pradeda skaityti pranašo Izaijo knygą sinagogoje.  Viešpaties Dvasia ant manęs, jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Ir lyg tarp kita ko priduria – Čia ir dabar išsipildė šie rašto žodžiai. Štai čia ir glūdi tos antros pradžios šerdis.

Abu šios dienos skaitiniai sako, kad Dievo įstatymas, jo žodis turi būti priimtas su džiaugsmu, ne liūdesiu. Nes jis nėra skirtas apriboti mano laisvėms, ar teisėms, o kad būčiau labiau žmogumi, žmoniškiau gyvenčiau, būčiau laisvas, tiesoje be baimės būti savimi.

Ko gero dažniau ne taip galvojame apie Dievo įstatymą ar Bažnyčios mokymą… Bet jei norime būti atviri sau, tikriausia, turėtume pripažinti, kad geriau jautėmės, labiau buvome laisvi ir turėjome daugiau dvasinės ramybės bei džiaugsmo, kai vadovavomės Dievo įstatymu, kaip jį bepavadintume, sąžine, morale, išmintimi ir meile…

Užsiminiau apie žydų šventyklą. Joje buvo švenčiausia vieta, kurioje stovėjo sandoros skrynia. Joje buvo saugomos akmeninės plokštės, ant kurių iškalti 10 Dievo įsakymų, duoti Mozei. Bet Jėzus sudarė naują sandorą. Dabar jau nėra vienos skrynios šventykloje, o yra daug žmonių, krikščionių. Su kiekvienu Dievas sudaro naują sandorą (per krikštą) ir jo
įstatymas įrašytas mūsų širdy.

Šiandiena Jėzus atsistojęs savo tėviškės sinagogoje nepasakė, kad įkursiu naują geriausią religiją, ar Bažnyčią, ar įsteigsiu naują sinagogą, ar dar ką nors išoriškai išskirtinio. Jo programinės kalbos akcentai ir gairės – nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, vaduoti prislėgtus ir skelbti Viešpaties malonės metus. Jei šiame sąraše kur nors atrandu ir save, neturėčiau nusiminti, o būti tikras, kad Jėzus atėjo ir dėl manęs, ir man nori skelbti maloningus Viešpaties metus.

Paskutinė detalė. Jėzus sinagogoje stovi žmonių lygyje, ne ant pakylos, ir skaito. Ir lyg tarp kitko pasako esminius žodžius: „Šiandien išsipildė jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Jėzaus misija didesnė nei Ezros. Jeigu Ezros misija buvo didžiulė – uždegti žmones po tremties, atstatyti šventyklą, tai Jėzaus misija dar didesnė – „atstatyti“ žmonių širdis, kad į jas vėl sugrįžtų Dievas.