Daug kartų girdėjome apie Biblijos palaiminimus. Mato evangelijoje Jėzus jais prabyla nuo kalno, štai Luko – lygumoje. Ko gero, kiekvienam jie kelia vis kitas mintis. Man jie, viena vertus, atrodo lengvai pritaikomi pamokslui tiek laidotuvėms, tiek vestuvėms, tiek krikštynoms ar kitomis progomis. O kita vertus, giliau pažvelgus ne viskas taip paprasta. Bet vienaip ar kitaip – visi trokštame laimės.
Pradėsiu nuo anekdotinio pasakojimo.
Jaunas šuniukas suaugusiam šuniui sako: „Iš savo neilgos patirties galiu pasakyti, kad laimė yra uodegoje. Todėl ir gaudau savo uodegą ir sukuosi aplink. Kai pagausiu būsiu tikrai laimingas.“ Suaugęs šuo atsakė: „Iš savo ilgos patirties galiu pasakyti, kad laimė šuniui yra geras dalykas, ir kad ji yra uodegoje. Bet aš pastebėjau, kad kai tik noriu ją sugauti – ji nuo manęs bėga, o kai darau savo darbą, ji eina paskui mane.“ Moralas būtų toks – jei darai, kas tau pridera, laimė seka iš paskos.
Per lengva, per daug paprasta, per daug primityvu ir neatsargu būtų suabsoliutinti tokius posakius. Be to, palaiminimai ne visai tas pats kaip laimė. O ir to, kas yra laimė iki galo nežinome, gal tik nujaučiame, kad kažkas ypatingai gero, ko visada per mažai, o kai truputį patiri, ateina ir nerimas, kad gali baigtis, gali netekti…
Vien Naujajame Testamente priskaičiuojama 37 palaiminimai. Nemažai jų esama ir Senajame. Jeremijas ir Lukas šiandien palaiminimus suporuoja su prakeikimais. Juos šiandien girdėjome, dar daugiau jų galime skaityti Izaijo 5 skyriuje.
Grįžkime prie Jeremijo, kuris pradeda prakeiksmu ir sako: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki, o ne Dievu, ir ieško stiprybės trapiame žmoguje.“
Be Dievo neįmanoma sukurti tobulą visuomenę. Šv. Augustinui tobula visuomenė buvo Dievo miestas, šv. Tomui Morui Utopija – Dievo miesto atgimimas.
Jeremijas – tai Jeruzalės pranašas, išgyvenęs laikus, kurie nulėmė jos tremtį į Babiloniją. Jeruzalės karalius Zedekijas norėjo įveikti babiloniečius karine galia. Jeremijui Dievas kalbėjo, kad žmogus pats vienas negali įveikti savo problemų. Jam reikia pasikliauti Dievu. Koks pranašas mums šiandien pasako šią žinią, taip, kad ją išgirstume?
Jeremijas sakė karaliui: žmonės turi atnaujinti tikėjimą ir pasitikėjimą Jahve, jis išvaduos iš nelaisvės. Mozė, Jozuė, Gideonas ir kiti sėkmingi vadai pasitikėjo Dievu kovoje prieš blogį. Tačiau Jeruzlės karalius Zedekijas savo viltis sudėjo į sąjungą su svetimais žmonėmis ir sudarė aljansą prieš babiloniečius. Jis tiesiog atmetė Dievą. Nes ta sąjunga reiškė, kad žydai turės pripažinti sąjungininkų pagonių dievus, o tai stabmeldystė. Todėl Jeremijas ir šaukia: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki, fizine jėga ir nusigręžia nuo Dievo“.
Ši sąjunga nepadėjo – 588 m. Jeruzalė atiteko babiloniečiams, karalius buvo apakintas ir išvarytas į nelaisvę, o su juo ir darbingi žmonės. Viskas įvyko, kaip buvo sakęs Jeremijas.
- Joseph Pelegrino, SJ sako: „Yra daugybė gerų žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi palengvinti žmonių kančias. Per juos Dievo meilė pasiekia ir paliečia daugybę žmonių. Tačiau yra ir geros valios žmonių, kurie klaidingai galvoja, kad gali sukurti geresnį pasaulį, pasikliaudami vien žmogiškomis jėgomis.“
Prieš 100 metų, 1919-tais, I-ąjį pasaulinį karą laimėjusios tautos susitiko Versalyje, kad sudarytų sutartį, kuri užtikrintų, jog daugiau nepasikartos tokio masto karas. Popiežius Benediktas XV sakė – nieko nebus, ši sutartis neveiks ir taika neišsilaikys. Po 20 metų taip ir įvyko, prasidėjo dar baisesnis II-asis pasaulinis karas.
Pasikliovimas vien žmogaus pastangomis yra apgaulingas. Jis neveikė Jeremijo laikais, neveikia ir mūsų.
Jei mes perdėtai pasikliaujame žmonėmis, mūsų gyvenime lieka mažai vietos Dievui, sako. t. Joseph Pelegrino, SJ.
Niekas mūsų neatleidžia nuo geriausių sprendimų ieškojimo ir atsakingo jų priėmimo. Pasikliovimas Dievu anaiptol nereiškia pasyvumo. Tikiu, kad galiausiai iš Dievo ateina ir ramybė, reikalinga teisingų sprendimų priėmimui, ir išmintis, kuri primena poreikį pasitarti su dalykus išmanančiais. Tačiau tuo pat metu, iš savo vidutinio ilgumo patirties manau, kad ir šią savaitę mums gali kilti įtampų, kai teks pasikliovimą Dievu derinti su pasitikėjimu savo ar kitų žmonių gebėjimais.
Todėl mums reikia Dievo malonės. Jos melskime ir stenkimės daryti, kas mums pridera. Šitaip siekdami laimės sau tapsime palaima ir kitiems.