Pagal Morkaus evangeliją Mk 9,38-43. 45. 47-48.
Skaičių knygos ištraukoje girdėjome apie 70 Mozės mokinių instruktažą. Du jame nedalyvavo, bet vis tiek gavo „sertifikatus“ – Šv. Dvasią ir jos vedami pradėjo mokyti. Apie tai buvo pranešta Jozujai, o šis pasakė Mozei. Taigi dalykas pasidarė visai rimtas. Laimei Mozė nusprendė, kad jų pranašavimas – mokymas tikras.
Ar nenutinka panašiai ir mūsų laikais? Ar nėra krikščionių, kurie nepriklauso katalikų bažnyčiai ir net ne krikščionių, bet krikščioniškai gyvenančių? Kas galėtų pasakyti, kad jie nėra gavę Šventosios Dvasios. Lengvai atsiras ir tokių, kurie
replikuos, kad Evangelija pvz. Jono 6 skyrius, sako, jog išganymas ateina per Jėzaus kūną ir kraują. Kaip gi tada, kurie jo nepriima sakramentiniu būdu? Galbūt kas nors primins ilgai katalikų kartotą sakinį: „Be Bažnyčios nėra išganymo“.
Čia prisiminė garsaus XVI misionieriaus jėzuito Pranciškaus Ksavero atvejis Japonijoje. Japonijos kultūroje ypatingai gerbiami protėviai. Kai Pranciškus ten skelbė Evangeliją ir japonus ragino krikštytis, tapti Bažnyčios nariais, kad nepakliūtų į pragarą – japonai klausė – o kur yra mūsų protėviai, kurie nieko negirdėjo apie Kristų ir mirė nekrikštyti. Pranciškus pagal to meto supratimą, kad be Bažnyčios nėra išganymo atsakė: „Jūsų protėviai yra pragare“. „Tada ir mes norime į ten“ – atsakė japonai. Nujausdamas, kad ne viskas tvarkoje su tokiu mokymu, Pranciškus rašė laišką į Romą klausdamas, kaip yra su mirusiais pagonimis. Vienas pažįstamas istorikas sakosi matęs tą laišką Romos archyve, bet atsakymo ne.
Prieš 56 metus Vatikano II susirinkimas formaliai pripažino Dievo veikimą ir ne katalikų tikėjimuose. Nors ekumeninis judėjimas ir tarpreliginis dialogas vyksta, bet tikrų jo vaisių dar vis mažai. Jeigu kas mėgintų sakyti, kad mokyklose užuot dėsčius tikybą gal geriau dėstyti religijų pažinimą, kažin, ar nebūtų apšauktas bedieviu…
Mes matome, kaip globalėjant pasauliui viskas suartėjo, taip pat ir religijos. Jos tapo fiziškai arčiau vienos kitos, bet daugeliu atvejų svetimos ir nepažįstamos. Šitaip svarstant ateina mintis, kad ir mums nuolatos reikia Šventosios Dvasios plataus žvilgsnio pamatyti ir atpažinti laiko ženklus, kaip Dievas veikia mūsų pasaulyje.
Eldadas ir Medadas nebuvo susitikime palapinėje. Bet Šv. Dvasia nesileido apribojama palapinės erdve ir apdovanojo tuos vyrus Dievo išmintimi. Todėl jie skelbė Dievo tiesą. Mes taip pat pašaukti skelbti, liudyti Dievo Tiesą per Bažnyčią ir su tais, kurie formaliai nėra jos nariai.
Paskutinė mintis.
Tolerancija ir kuklumas. Pagalvokime, kaip būtume jautęsi Jėzaus mokinių tarpe. Tris metus išklausėme jo mokymo kursą ir staiga atsiranda kažkas kitas ir daro tą patį, ką ir mes. Ar mokiniai buvo nepatenkinti, dėl to, kad manė, jog ta galia duota tik jiems? Jie tikriausia buvo sutrikę. Nes tai, ką jie manė esant išskirtinė jų teisė, staiga nepriklauso vien jiems.
Jėzus turi savo paaiškinimą – netrukdykite jiems, kol jie nekalba prieš mane. Šitaip jis moko savo mokinius ir mus tolerancijos ir kuklumo. Neturime galvoti, kad išganymas skirtas tik mums pakrikštytiems, tikintiems, lankantiems Bažnyčią, priimantiems sakramentus. Tiesa tai Jėzaus mokytas išganymo kelias, bet jis neapriboja Dievo kelių ir būdų kuriuos jis tik vienas žino ir kuriais moka pasiekti žmones. Biblija mums sako, kad Jėzus yra Išganytojas, o visa kita priemonės. Tuo pačiu provokuoja klausti, ką iš tikrųjų man reiškia sekti Jėzumi, ką iš tikrųjų man reiškia būti krikščioniu – katalikų bažnyčioje šiandien.
Melskime platesnio ir gilesnio Dievo tiesos supratimo, kur ji bepasireikštų. Iš pagarbos šiai auditorijai nevardinsiu aibės vietų ir atvejų, kur galime atpažinti jos veikimą, tik pakviesiu šią savaitę apie tai pamąstyti pvz.: vakaro sąžinės peržvalgos metu. Jei būsime atviri ir nuoširdūs, galime būti maloniai nustebinti.