Didelė ar maža mūsų visata? Galėtume klausti šiandien išgirdę Išminties knygos ištrauką. Spėju tarp mūsų esama astronomų ar astrofizikų. Jie labai įdomiai papasakotų apie visatos kilmę, amžių, sandarą, svorį ir kitus matmenis. Tikriausiai jie sakytų, kad visata labai sunki ir labai didelė, žmogui galbūt net neįsivaizduojamai didelė. Išminties knyga matuoja kitaip ir sako, kad palyginus su Dievu ji kaip smiltelė ar rasos lašelis ant svarstyklių. Visa visata ir mažiausias kūrinys Dievo norėtas ir mylimas, antraip jo visai nebūtų. Tai didelė paslaptis ir paguoda, ypač tada, kai savęs nemėgstame, kai jaučiamės menki, nieko neverti… nors iš tikrųjų esame Dievo norėti, mylimi dabar ir per amžius. Kartais reikia kito ir kitų, kurie mums tai primintų. Šią mintį tęsia evangelistas Lukas.

Praeitą sekmadienį girdėjome Jėzaus sugalvotą palyginimą apie muitininką šventykloje, o šiandien Lukas veda mus į senovės Jerichą ir pasakoja tikrą istoriją.  Jerichas buvo turtingas prekybos miestas Jordano slėnyje, garsus datulių palmėmis ir balzamiku. Vienas iš dviejų pagrindinių Izraelio kelių ėjo per Jerichą, todėl mieste buvo svarbi muitinė. Nuo Julijaus Cezario laikų vykdavo tarsi aukcionai muitininkų viršininko pareigybei. Kas pasiūlydavo daugiausia mokesčių Romai, tas ir laimėdavo. Jis sumokėdavo tuos mokesčius iš savo pinigų avansu, o paskui pasamdęs agentus išieškodavo iš savo krašto žmonių su kaupu, kad sumokėtų agentams ir dar liktų nemenkas pelnas.

Toks buvo Zachiejus – muitininkų viršininkas su daug turto ir mažai draugų. Jericho žmonėms jis buvo vagis ir skriaudikas, nusidėjėlis ir atmata, ir dar mažas – žemo ūgio. O kaip Dievui? Ar Dievas jį tokį gali mylėti?

Buvo Velykų laikas. Daugybė žmonių iš Galilėjos, ėjo į Jeruzalę, sustodami Jeriche susimokėti mokesčius. Iš Galilėjos į Jeruzalę ėjo ir Jėzus. Jis jau buvo žinomas, todėl nenuostabu, kad daug žmonių norėjo jį pamatyti. Gali būti, kad Zachiejus jau buvo girdėjęs apie kitą muitininką Levį, kuris tapo Jėzaus mokiniu. Gal ir tai paskatino jį lipti į šilkmedį, pamatyti tą Jėzų? Įdomu, kad ir Jėzus jį pamato šakose ir linksmai šaukia: Zachiejau lipk žemyn einam pas tave vakarienės. Zachiejaus poelgis lipti į medį tikriausia kėlė minios pašaipą. Dabar girdime priekaištus, kad Jėzaus eina vakarienės pas viešą nusidėjėlį. Tie žmonės dar nepajėgia išgirsti Gerą naujieną, kad Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę.

Ši istorija pasakoja kaip Dievo malonė pranoksta žmonių lūkesčius ir pakeičia planus. Zachiejus visai neketino susitikti su Jėzumi ir visiškai nenumatė, kad jis ateis pas jį vakarienės. Šis susitikimas viską pakreipė nenumatyta linkme. Tekstas sako, kad Zachiejus lipo į medį „pamatyti Jėzų – koks jis yra“ ir pamatė – patyrė, kad jis nepriekaištauja ir yra gailestingas.

Zachiejaus istorija priminė Straipsnį pavadinimu „Penkios (stebinančios) vietos sutikti Dievą“, Puikios progos dvasiškai augti.
1. Darbas. Kasdien atėję į darbą, turime progą daugiau sužinoti apie save ir savo dovanomis prisidėti prie visuotinio gėrio.
2. Sunkūs santykiai. Visur gali būti progų atsikratyti charakterio trūkumų ir praktikuoti dorybes.
3. Nesėkmės. Gręždamiesi į Dievą ir atsiverdami jo malonei bei atleidimui, mes tampame geresniais žmonėmis.
4. Vienatvė. Net ir savo tuštumos sūkuryje gali išgirsti „tylų, švelnų“ Dievo balsą, į tavo vienatvę ir nerimą atliepiantį meile, kuri vienintelė visiškai patenkina.
5. Malonumas. Anot šv. Irenėjaus, „Dievo garbė yra pilnatvę išgyvenantis žmogus“. Todėl ir malonumas yra vieta sutikti Dievą.

Prie susitikimo su Jėzumi vietų Lukas prideda medį ir vakarienę. Galbūt verta ir mums permąstyti savo kasdienos vietas, kur galime sutikti Jėzų. Galimas daiktas, kad nemenkai nustebsime.