Jėzaus mokiniai pakelėje mato aklą žmogų. Deja, jų rūpestis baigiasi tik klausimu – kas nusidėjo, jis ar jo tėvai? Kas kaltas dėl jo vargo? Lyg atsakymas sumažintų įtampą ir būtų galima lyg niekur nieko keliauti tolyn.

Taip mokiniai išsako visuomenėje gajas dvi klaidingas mintis: tai, kad Dievas baudžia vaikus už tėvų nuodėmes ir tai, kad liga yra nuodėmės pasekmė.

Atrodo, ir mokiniai bus užmiršę pranašą Ezekielį. Jis Dievo vardu klausia: „Ką jūs manote, kartodami patarlę apie Izraelio žemę: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys?“ Kaip aš gyvas, – tai viešpaties Dievo žodis, – ši patarlė nebus daugiau kartojama Izraelyje“. Kiekvienas už savo gyvenimą atsakingas pats. Tačiau ir Jėzaus mokiai ir fariziejai vis tiek kartojo tą posakį, gali taip ir galvojo.

Ligai ar nelaimei ieškome paaiškinimo ir kartais kyla pagunda manyti, kad tai yra bausmė už nuodėmes. Kas gi baudžia už nuodėmes? Žinoma, Dievas. Jeigu šitaip galvotume, tai elgtumės kaip pagonys. Be to, Dievą įsivaizduotume labai iškreiptai. Jį susikurtume pagal save.

Apie neregį pakelėje Jėzus sako. Nei jo tėvai nusidėjo, nei liga yra bausmė už nuodėmę. Dar daugiau, Jėzus parodo, jog ir šioje situacijoje žmogus gali patirti Dievo palankumą. Tik kaip jį pamatyti?

Gal jau  laikas anekdotui. Jei kas mėgstate Šerloko Holmso istorijas, gal būsite girdėję. Holmsas su draugu Vatsonu stovyklavo. Po stiprios vakarienės ir butelio viskio palapinėje gerai įmigo. Po kiek laiko, Holmsas atsibudęs žadina draugą: „Vatsonai, pažiūrėk į dangų ir pasakyk man, ką matai?“ Vatsonas sako: „Matau milijonus žvaigždžių“. „Ir ką tau tai sako?“, vėl klausia Holmsas. Vatsonas pasvarstęs tęsia: „Astronomiškai sako, kad ten yra milijonai galaktikų ir, ko gero, milijardai planetų. Astrologiškai, jog Saturnas yra Liūto žvaigždyne. Laiko atžvilgiu sako, jog dabar galėtų būti ketvirtis po trečios. Teologiškai, aišku, jog Viešpats yra visagalis, o mes maži ir nereikšmingi. Meteorologiškai, atrodo, rytoj turėsime gražią dieną. O ką sako tau, Holmsai?“ Šis patylėjęs atsiliepia: „Vatsonai, tu idiotas, kažkas juk pavogė mūsų palapinę.“ Taigi, Vatsonas išmanė apie tolimas žvaigždes, bet nepastebėjo to, kas čia pat paprasta ir aišku. Evangelija šiandien kalba apie daugybę žmonių, kurie nepastebėjo svarbiausio dalyko – kad Jėzus išgydo neregį ir tai yra Dievo veikimo ženklas.

Praregėjęs žmogus atpažįsta Jėzų, nors prieš tai jo niekada nėra nematęs. Tuo tarpu daugelis kitų, liko Jėzui akli. Fariziejai iš anksto užsimerkė, kad nematytų Jėzaus gero darbo ir užsispyrę kartojo: mes žinome, kad jis nusidėjėlis, žinome, kad Dievas nusidėjėlio neišklauso. Ar toks „žinojimas“ nėra aklumas? Ar tai ne priminimas dėl neigiamų išankstinių nuostatų? Fariziejams atrodė per daug paprasta ir tuo pat metu per sunku priimti Jėzaus mokymą, kad Dievas trokšta žmonėms ne bausmės, o sveikatos, palaimos, gyvenimo.

Ši mintis galbūt sprogdina ir kai kurias mūsų nuostatas apie Dievo teisingumą, bausmę ir atsilyginimą už nuodėmes. Ar nereikia, kad Dievas mums atvertų akis, kad matytume nuostabius Jo darbus aplink mus ir mumyse? Gailestingumas yra viena nuostabiausių jo savybių. Mišių malda sako: „Dieve, tavo visagalybė labiausiai pasireiškia, kai tu pasigaili ir atleidi.“ Ne kai kuri pasaulį, galaktikas, jų gigantiškas jėgas, nuostabias gyvybės formas ir kita, o kai pasigaili ir atleidi.

Bažnyčia įžvelgė šį svarbų slėpinį, jį nori priminti ir mums. Beje, balandžio 6 d. mūsų bažnyčioje sutaikymo pamaldos – Dievo gailestingumo šventė. Turėsime progos leisti, kad jis mus paliestų, turėsime progos priimti jo atleidimo dovaną. O tuo tarpu, melskime šviesos šią savaitę pastebėti nuostabų Dievo veikimą.