Girdėjome beveik visą 11 Jono evangelijos skyrių. Jį klausant gali kilti įvairių klausimų: Lozorius buvo Jėzaus Draugas, bet kodėl jis dvi dienas delsė, sužinojęs, kad bičiulis serga? Kodėl Dievas delsia išpildyti ir mūsų maldas? Kodėl jis būna toli tuomet, kai jo artumo taip reikia? Kodėl jo darbo kalendorius nesutampa su mūsų poreikiais? Kai pagaliau Jėzus pakviečia mokinius eiti kartu į Jeruzalę, o pakeliui užsukti ir į Lozoriaus namus, mokiniai ima jį atkalbinėti, primindami, jog ten neseniai jį norėta užmušti akmenimis. Visgi Jėzus eina. Tačiau lyg džiaugiasi, kad nebuvo ten, kai Lozorius mirė, nes dabar turės progą padaryti ženklą, kad mokiniai įtikėtų.

Netgi Lozoriaus sesuo Marija sako Jėzui, jei būtum čia buvęs, nebūtų taip atsitikę. Tiesa, ji tiki, kad jos brolis prisikels paskutinę dieną, bet kad tai įvyks dabar, to jau per daug – to ji nepajėgia suvokti.

Dalį klausimų apie pasakojimą kelia mūsų smalsumas, bet ar ne svarbiau šią istoriją suvokti taip, kad ji ir mums taptų gerąja naujiena, ar bent jau ką prakalbėtų šiandien?

Du žodžiai ateina į galvą. Pirmasis tai tikėjimas.

Mokinių tikėjimas, kurį Jėzus šiuo ženklu nori sustiprinti,

Mortos tikėjimas, kurį Jėzus iš praeities ir ateities perkelia į dabartį. Ir tai yra labai svarbus momentas. Tikėti dabar, tai pamatyti išsipildymą ateityje. Mes mieliau viską apverstume, norėtume pirma pamatyti, o po to gal ir patikėtume, bet ar tai būtų tikėjimas, apie kurį klaba Jėzus?

Minimas ir susirinkusių prie Lozoriaus kapo žydų tikėjimas.

Be abejo, svarbus ir mūsų tikėjimas dėl Jono liudijimo ir malonės, kuri mums duota.

Nors žinome, kad evangelijos nėra Jėzaus biografija, tačiau, ko gero, nesunku tikėti, kad viskas vyko panašiai, kaip Jonas aprašė.

Daugelis ten buvusių žydų įtikėjo, bet kiti nuėjo pas fariziejus ir papasakojo įvykį, o šie jau pradėjo rengti susidorojimo su Jėzumi planą.

Girdėjome, kad Jėzus šiuo ženklu norėjo sustiprinti mokinių tikėjimą. Jau kitą sekmadienį skaitysime Jėzaus kančios aprašymą, kai mokinių tikėjimas bus labai susilpnėjęs. Vienas išduos, kitas išsigins, dar kiti išsibėgios, o likusiųjų po kryžiumi tikėjimas bus bandomas kančios ugnimi.

Galima sakyti, Jėzus palaipsniui rengia savo mokinius ir mus tikėjimo išbandymui, kai ateis Jo kančios valanda, kai ateis mokinių ir mūsų kančių, abejonių, išmėginimų valanda. Juk nelengva patikėti, kad Dievas būtent dabar veikia pasaulyje ir mano gyvenime, o ne tik veikė praeityje ar galbūt veiks kažkada ateityje. Gavėnia ir šia evangelijos ištrauka Jėzus mus moko tikėjimo.

Kitas žodis, tai Jėzaus paliepimas Lozoriui „išeik!“.

Lozorius buvo kape, suvyniotas drobe. Jo kapas tikriausia buvo kaip urvas, užristas akmeniu. Tolesnė pamokslo dalis subalansuota vyrams, gal kažkiek tiks ir moterims.

Anglų kalba turi tokį posakį mans cave – vyro urvas. Paprastai, tai tokia vieta namuose, kur vyras gali pasitraukti nuo visų ir gerai jaustis. Tai gali būti garažas, sandėliukas su žvejybos įrankiais, kambario kampas su kompiuteriu ir pan. Moteris ten paprastai nepageidautina, nebent atneštų šalto alaus ar picą.

O kas galėtų būti moters urvas? Google paieška sako: galbūt virtuvė, kartais parduotuvė, veidrodis su staliuku kosmetikai. Vyras ten nepageidautinas, šuniukas – taip. Nepriimkime už gryną pinigą. Taip sako tik Google.

Lozoriaus kapas nebuvo patogi vieta pabėgimui nuo aplinkos, tai buvo kapas.

Tačiau į jį kažkuo panašūs yra mūsų urvai, iš kurių Jėzus ragina: „išeik“. Kas tai bebūtų – kokia nors priklausomybė, netvarkingas prisirišimas, savigaila, graužatis dėl praeities nuoskaudų, nevertumo, neatleidimo našta…

Nesvarbu, kokiame urve belindėtum, Jėzus šaukia: „išeik!“. Jis galingesnis už bet ką, kas galėtų mus sulaikyti, supančioti.

Kai Lozorius išėjo iš kapo, jis buvo dar surištas. Seserims Mortai, Marijai ir aplinkiniams Jėzus sakė: „atriškite jį“. Tai gali reikšti ir išlaisvinimą gyvenimui.

Pagaliau namų darbas: pamąstyti iš kokio urvo Jėzus kviečia išeiti mane? 

Kas man padeda išsilaisvinti iš varžančių apraišiojimų ir kaip aš galėčiau padėti kitam atrišti jo supančiojimus?