Dalinimasis Biblija

Šiandien keliaukime su apaštalu Pauliumi. Graikija, Korintas, uostas, su įvairių žmonių, naujienų, prekių, idėjų ir tikėjimų gausa. Per du kartus Paulius šiame mieste praleido apie 18 mėnesių. Laiško pradžioje jis mini, kad atvyko taikyti Korinto krikščionių. Pasidalinimas viena iš Korinto bendruomenės bėdų. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad ši bendruomenė iš tiesų turėjo nemažų problemų, nes Pauliui prireikė rašyti dar ir antrą laišką.

Spėju, ne vienas esate buvęs Graikijoje. Kokie vaizdai iškyla prieš akis pagalvojus apie ją, net ir tiems, kurie toje šalyje nesilankėme. Gal pagalvojame apie įspūdingas šventyklas, apie prasmingas ir šiandien nepraradusias reikšmės jų dramas, apie salų paplūdimius…. Ir be abejo apie graikų filosofiją.

Atrodo senovės graikams labai rūpėjo filosofija. Ko gero labiau nei mūsų laikų žmogui. Kai apaštalas Paulius apsilankęs Graikijoje pastebėjo, kad daugelis graikų buvo pasiskirstę į filosofines mokyklas, ar stovyklas. Pavyzdžiui, buvo Heraklito pasekėjų, kurie manė, kad pasaulis nuolatos kinta. Kiti sekė Parmenidu, kuris teigė, kad pasaulis yra nekintamas. Buvo ir Platono sekėjų, kuris kalbėjo apie vidinę atmintį, apie idėjų pasaulį. Anot jo pasaulis yra mišinys iš tikrovės ir to, ką apie ją galvojame. Buvo ir Aristotelio sekėjų, kuris sakė, kad pasaulis yra toks, koks ir atrodo. Tikrovė egzistuoja ir mes pajėgūs ją suvokti.

Apaštalas Paulius, susiduria su šiais žmonėmis pats giliai nepažindamas graikų filosofijos ar filosofijų, neturėdamas iškalbos, neįvaldęs retorikos meno. 2-ame laiške korintiečiams pats pripažįsta tai ką apie jį sako kiti: „Jo laiškai, yra svarūs ir griežti, bet kūno išvaizda menka ir iškalba prasta“.

Tačiau Pauliui reikia skelbti Jėzų ir išsilavinusiems Graikijos žmonėms. Pastebime, kad jau nuo pat pradžių turime reikalą su krikščionybės įkultūrinimu. Kitaip sakant Pauliui iškilo iššūkis, kaip kalbėti apie Jėzų filosofams. Taigi ne nuostabu, kad Paulius nesijautė drąsiai prieš tuos filosofijas išmanančius žmones. O kiek kartų mes jautėmės nedrąsiai su savo šlubuojančiais krikščionybės argumentais, kukliomis istorinėmis žiniomis, kiek kartų nežinojome kaip atsakyti į kritiką ar priekaištus?

Kokia tavo filosofinė mokykla, pagal kokį filosofinį modelį tu supranti pasaulį, kokia filosofija remiasi tavo išmintis? Graikai klausia Paulių.

Paulius sako, aš atvykau ne tam, kad jus įtikinčiau žmogiška iškalba ir išmintimi.

Mano žinia ir mano mokymas nesiremia įrodymais ar įmantriais proto išvedžiojimais, o tikėjimo, Šventosios Dvasios galia. Korinto krikščionims jis sako aiškiai: „Jūsų tikėjimas remiasi ne žmonių išmintimi, o Dievo galia“.

Filosofija gera, svarbi ir būtina, tačiau jos išmintis neprilygta Dievo išminčiai. Tai yra Pauliaus žinia naujiems krikščionims Korinte ir mums Vilniuje kai esame gundomi nuvertinti savo tikėjimą. Paulius nesistengia filosofiniais ar kitokiais argumentais įrodyti korintiečiams, kad Dievas yra. Jis nesinaudoja graikų kalbėtojų išpuoselėta iškalbos įtaiga, o skelbia Jėzų ir būtent nukryžiuotą. Skelbia tą, kurį pats asmeniškai patyrė, kuris perkeitė jo gyvenimą, dėl kurio jis pasirengęs gyventi, kentėti ir mirti.

Prisimenu mano kurso kunigų susitikimą. Vienas iš kunigų sako, nežinau ką daryti, mano parapijoje mažai žmonių eina į bažnyčią. O kitas sako Jonai, bet gi mes turime žmones traukti ne į bažnyčią, o prie Dievo.

Iš tikrųjų Bažnyčios – tikinčių bendruomenės misija, arba pašaukimas pasaulyje ir yra žmones traukti prie Dievo. O popiežius Pranciškus ją palygina su kalėjimo kapelionu, kuris yra visiems ten esantiems, ne tik katalikams. Bažnyčia ne tik tiems, kurie žino kaip dalyvauti Mišiose ir priima sakramentus. Vieni į ją užeina dėl estetinio potraukio pasigėrėti architektūra, meno kūriniais, ar muzika. Kiti gal pasimelsti, gal kas užeina, dėl to, kad vasarą vėsiau, o žiemą šilčiau. Dar kiti ateina susitikti su pažįstamais, gal net ir kunigo paklausyti, kiti tiesiog ramiai pabūti… Visi ką nors gauna ir gerai ir norisi tikėti, kad tai traukia juos arčiau Dievo.

Kaip ir kuo mes konkreti Jonų bendruomenė galime artėti prie Dievo ir padėti kitiems. Apaštalas Paulius skelbė vieną, tikrą išganytoją Jėzų ir tą nukryžiuotą. Negalvokime naiviai, kad tiesmuka Jėzaus reklama daug pagelbės, bet Pauliaus pavyzdys drąsina nesureikšminti savo menkumo, baimių ar netobulumų, taip pat ir nepasiduoti pagundai siūlyti pigius laimės receptus. Jėzus vienintelis mūsų išganytojas sako Paulius, bet mums reikia Šventosios Dvasios, kad tai kasdien iš naujos suvoktume patys ir gebėtume pasakyti kitiems.

Užbaigsiu Austrijos jėzuitų provincijolo mintimi. Jis cituoja prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paul Claudel posakį „Kalbėk tik tada, kai tavęs klausia, bet gyvenk taip, kad tavęs klaustų.“ Ir sako: Ar dėl to, kaip gyvenu, kas nors manęs kada nors paklausė apie Jėzų Kristų?
Aš to neprisimenu… O tu?