Jėzus dar kartą Dangaus karalystę lygina su vestuvių švente.
O raginimas būti budriems nuskamba gana griežtai. Net ir tie, kurie aistringai laukia Kristaus – Jaunikio – atėjimo, gali būti neįleisti į dangiškas vestuves – Jėzaus kuris sako, kad jų nepažįsta. Tai glumina ir sukrečia. Kaip suprasti šį perspėjimą, kuris iš esmės prilygsta grasinimui pragaru. Kaip jį suprasti, kad jis neužgožtų Gerosios Naujienos apie besąlygiškai mylintį Dievą?
Įsivaizduokime senovines vestuves: jaunikis ir nuotaka vedami į namą, kuriame yra vestuvių salė. Už tai atsakingos pamergės, apšviečiančios kelią ne aliejinėmis lempomis, o deglais – t. y. kartys, apvyniotos aliejumi įmirkytomis skiautėmis, prie kurių pritvirtintas aliejaus indas. Jis būtinas, nes deglai sunaudoja daug daugiau aliejaus nei lempos.
Atrodo dešimt tokių pamergių, yra neįvardintos nuotakos namuose. Jos ilgai laukia jaunikio ir užmiega. Visos turi žibintus, bet tik penkios iš jų turi papildomai aliejaus. Jaunikis ateina vidurnakty, pamergės pabunda ir ruošia savo žibintus. Penkios labai išsigąsta, nes supranta, kad neturi pakankamai aliejaus deglų procesijai. Toliau girdėjome išmintingųjų ir paikųjų dialogą. Gal ne vienas pajutome empatiją merginoms, kurioms pristigo aliejaus ir nemaloniai nuskambėjo protingųjų kietumas, nesidalinti aliejumi.
Tai pirmoji palyginimo vieta, kuri gali sugluminti skaitytoją ar klausytoją. Ar tos penkios išmintingos merginos, nėra ir savanaudės? Jos įeina į vestuvių salę, o vargšes drauges palieka lauke.
Įtarimą kad jos beširdės ir savanaudės išsklaido pats palyginimas, nes pasidalinto aliejaus neužtektų nė vienoms. Stokojančioms nebūtų padėta, o deglų procesija sužlugtų.
Norėdami tai geriau suprasti, turime nuo palyginimo simbolinio lygmens pereiti prie tikrovės, kurią jis siekia atspindėti klausdami, ką iš tikrųjų reiškia žibintai ir aliejus?
Per du tūkstančius metų dauguma žibintus siejo su tikėjimu Kristumi, o aliejų – su gerais darbais arba paklusnumu, kurį rodo gyvenimas juo sekant. Tai atitinka Jėzaus žodžius Kalno pamoksle:
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie! Viešpatie!‘, įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano Tėvo valią.“
Ši Biblijos ištrauka svarbi girdėto palyginimo supratimui. Nes aliejus reiškia ne tik gerus darbus, bet ir kai ką gilesnio bei intymesnio. Būtent esminį žmogaus pasikeitimą, kurį jis patiria, kai tikėjimu atsiveria Dievo malonės patirtims ir dėl to – bendradarbiaudamas su patirta malone – keičia savo gyvenimą. Taigi žibintai ir aliejus nėra išoriniai daiktai, kuriuos reikia turėti, ar nuopelnai, kuriuos reikia parodyti, kad nebūtume atmesti prie dangiškos vestuvių salės durų, bet vidiniai, esminiai bruožai, kurie turi augti. Mes ne tik turime žibintus, bet ir esame žibintai – su aliejumi ar be jo. Kalno pamoksle Jėzus sako:
„Jūs esate pasaulio šviesa“
Jis tai sako ne jau visiškai parengtiems mokiniams, o ką tik pašauktiems apaštalams ir ten susirinkusiai miniai, kurioje galbūt buvo net pagonių. Jis nesako, kad jie turėtų būti šviesa, bet kad jie yra šviesa. Jie yra šviesa šiuo malonės momentu (bibliškai: Kairos). Kitaip jie nebūtų sekę Juo į kalną. Jie yra šviečiantys žibintai, nes yra „prijungti“ prie Jėzaus malonės ir šviesos srauto – „aliejaus“.
Jėzus ragina neuždengti žibinto, kad šviestų visiems namuose, kad visi matytų mūsų gerus darbus ir šlovintų Tėvą, danguje.
Todėl „Kairoi“ arba malonės akimirkos yra ir dovana, ir užduotis.
Lyg ir aiškėja, kodėl išmintingos merginos negalėjo tiesiog dalytis savo aliejumi. Nes aliejus yra ne išorinė, o vidinė, esminė tikrovė, kuria negali nei dalytis, nei kur nors nusipirkti. Bet kaip tada suprasti patarimą jo nusipirkti?
Tai įgauna prasmę tik kaip priminimas apie ilgus gyvenimo augimo procesus, kuriuose žmonės patiria Dievo malonės akimirkas ir aktyviai dalyvauja – pripildomi Dvasios, kad patys taptų žibintais.
Penkios merginos negali duoti savo aliejaus kitoms, nes šioje deglų bei aliejaus metaforoje kalbama apie išgelbėjimą, kuris ateina tik iš Dievo, ne iš mūsų.
Palyginime atrodo griežta ir tai, kad Kristus atstumia tuos, kurie nori prie jo ateiti. Mums sunku suderinti Kristaus – Jaunikio – žodžius „Aš jūsų nepažįstu“ su jo meile ir gailestingumu. Todėl nuolat buvo bandoma sušvelninti šios parabolės ir panašių griežtų Evangelijos teiginių aštrumą.
Didžiuliame Mato evangelijos komentare Ulrichas Luzas siūlo graikų rašytojo Nikoso Kazantzakio naują „Merginų“ palyginimo interpretaciją:
„Ką darytum, jei būtum jaunikis, Natanaeli?‘, – paklausė Jėzus, nukreipdamas į jį savo dideles tamsias akis. Natanaelis tylėjo. Jis dar ne visai aiškiai suprato, ką turėtų daryti. Viena vertus, jis norėjo jų neįleisti – juk durys jau uždarytos, kaip to reikalavo įstatymas, – kita vertus, jam buvo jų gaila, ir jis norėjo joms atidaryti… „Aš atidaryčiau“, – tyliai tarė jis, kad neišgirstų kaimo seniūnas.
„Teisingai pasielgei, Natanaeli“, – džiaugsmingai tarė Jėzus ir ištiesė ranką, tarsi jį laimintų. „Šią valandą tu gyvas įžengei į rojų“.
Tą patį padarė ir jaunikis. Jis sušuko tarnams: „Atidarykite duris, tai vestuvės, visi tegul valgo, geria ir džiaugiasi! Leiskite įeiti ir neapdairioms merginoms ir nusiplauti kojas, nes jos ilgai ėjo“.
Man atrodo su jomis einame ir mes.