Abraomo ir Izaoko dilema arba pasakojimas be holivudiškos pabaigos. „Berniukas šalo, kraujas jo venose, tiesiog stingo. Jis žvelgė į tėvo veidą. O šis jį tik spaudė prie žemės. Jo laukinis žvilgsnis atrodė baisiai. „Kvailas vaikėze, tu tiki, kad aš tavo tėvas? Aš priklausau stabams. Tu manai, kad tai Dievo įsakymas. Ne tai mano užgaida“. Izaokas drebėjo visu kūnu. Impulsyvi malda jam šovė į galvą: „Dieve danguje, pasigalėk manęs. Abraomo Dieve, pasigailėk manęs. Jei neturiu tėvo žemėje, tai tu būk mano tėvas“. Tuo pat metu tyliai meldėsi ir senyvas vyras: „Ačiū tau, Viešpatie danguje, nes iš tikrųjų geriau, jei Izaokas manys, kad esu nežmogus, nei praras tikėjimą tavimi“.

Danų filosofas ir pamokslininkas Sören Kierkegaard apmąstydamas Abraomo ir Izaoko dramą parašė knygą „Baimė ir drebėjimas“. Jis apmąsto siaubingą dilemą žmogaus, kuris istorijoje žinomas, kaip tikėjimo protėvis. Dar būdamas jaunas, jis visa pastatė ant kortos – ant savo Dievo, kuris ištisus dešimtmečius jam kėlė iššūkius, dovanojo vilties ženklus ir davė aiškų pažadą. Pasitikėdamas jo žodžiu Abraomas paliko savo tėviškę ir be mažiausios garantijos išdrįso iškeliauti, nes šiuo savo Dievu be galo pasitikėjo. Tačiau pažadėto palikuonies laukė dešimtmečius. Gimus sūnui atrodė tikėjimas išsipildė. Bet tada pasigirsta keistas balsas, kuris reikalauja šitą pažado sūnų paaukoti. Ar Dievas iš Abraomo tyčiojasi? Biblija šią istoriją, pasakoja kukliais ir paprastais žodžiais ir vadina „tikėjimo išbandymu“. Galbūt ji labiau nei kuri kita Biblijos vieta religijos kritikus kėlė į maištą. Ji meta iššūkį ištisoms kartoms. Tėvo dilemos ir sūnaus tragedijos akivaizdoje, gerklėje užstringa visi maldingi žodžiai. Tačiau ši istorija atnešė ir paguodos nesuskaitomai daugybei kenčiančių žmonių, kurie pajuto visą tikėjimo trapumą.

Kierkegaardas savo knygoje, norėdamas pasitarnauti tikėjimui šią istoriją tiesiog perskrodžia. Jis ieško paaiškinimo ir išeities ir kuria įvairiausius įmanomus scenarijus to, kas galėjo tada nutikti ant Morijos kalno. Bene jautriausią variantą girdėjote pradžioje. Abraomui sūnaus Izaoko tikėjimas rūpi labiau, nei tai, ką jis pagalvos apie jį patį. Jam rūpi, kokį Dievą jo sūnus patirs. Jis net pats apsimeta išprotėjusiu žudiku, ne jo tėvu, kad tik sūnus išsaugotų tikėjimą Dievu. Atrodo jam pavyksta. Izaokas meldžiasi – neturiu tėvo žemėje, tu būk mano tėvas, tu Abraomo Dieve.

Kierkegaardas išmąstė ne tik šį scenarijų. Jis galvoja ir apie tai, kaip galėjo baigtis ši istorija. Abraomas ir Izaokas pareina namo, juos pasitinka Sara. Tačiau Izaokas neteko tikėjimo. Dar kartą apie tai kalbėjo, bet jau negalėjo tikėti. Ir vis tiek Dievas liko Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas – taigi liko Dievas to patriarcho, kuris tikėjimą prarado.

Kierkegaardas sako, kad Abraomas Dievu nesuabejojo. Jei būtų suabejojęs, jis būtų modernus žmogus. Jis būtų viską padaręs kaip parašyta – užlipęs ant kalno, sukūręs ugnį išsitraukęs peilį ir sušukęs Dievui: „Neatstumk šios aukos. Ką reiškia senas žmogus palyginus su pažado vaiku. Tegul Izaokas džiaugsis savo jaunyste. … O kas toliau? … Tada jis plačiai užsimoja ir peilį susmeigia sau į krūtinę. Dėl šio poelgio būtų juo žavimasi. Tačiau žavėtis yra viena, o būti kelrode žvaigžde, ypač apimtiems baimės ir abejonių kas kita, sako filosofas.

Nuo tos dienos Abraomas paseno. Jis negalėjo užmiršti, kad Dievas iš jo šito
pareikalavo. Jo akys apsiblausė – dabar sakytume jis tapo depresyvus. Kierkegaardas mano, kad galbūt, šis senyvas vyras, vis lipo ir lipo į Morijos kalną ir valandų valandas meldėsi, kad Dievas jam atleistų už tai, kad jis norėjo paaukoti savo sūnų Izaoką. Ar mūsų gyvenime neatsitinka tokie dalykai, po kurių gyvenimas jau nėra ir nebus toks koks buvo?

Abraomo dilema nesibaigia kaip Holivudo filmas. Ji panaši į dilemas mūsų gyvenimiškų situacijų, kur nebūna vienos visiems geros išeities. Tai istorija, kai atsiveria bedugnės, kurių taip parastai neuždarysi. Mes būname priversti į tas bedugnes pažvelgti. Ir tada vyksta mūsų tikėjimo išbandymas. O jis toks daugiasluoksnis, kad jame teisėtą vietą užima linksmumas ir džiaugsmas Dievu, bet lygiai taip pat ir pyktis, abejonės ir nusivylimai. Mes kartais atvedami prie tokių bedugnių krašto kur turime viską paleisti, net mielu tapusį Dievo paveikslą, kad pradėtume pasitikėti Juo pačiu paradoksišku, mums nesuvokiamu.

„Visa bedieviškumo pilkuma užliejo mirštančiojo sielą. Jis grimzdo į bedugnę gelmę. Iš sielos gilumos jis dar sušuko: „Mano Deive, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, ir leidosi kristi į rankas to, kurio jautėsi visiškai apleistas.“ Taip rašo mano buvęs Insbruko universiteto profesorius jėzuitas t. Raimund Schwager, SJ.

Ačiū jam už daug ką ir už tai, ypač kai būna sunku.