Paprastai pasakojimas apie vilką ir ėriuką skamba taip: vilkas ir ėriukas geria vandenį iš to paties upelio. Vilkas ir sako ėriukui:
– Ei, ėriuk, tu man drumsti vandenį.

Ėriukas atsako:
– Tai neįmanoma, mielas vilke, juk tu geri aukščiau upelyje, o aš – žemiau tavęs.

Vilkas vėl sako:
– Hrrr… Bet pernai tu įžeidei mano senelį.

Ėriukas atsako:

– To negali būti, mielasis vilke, nes pernai aš net nebuvau gimęs.

Vilkas nesiliauja:
– Hrrr… Tuomet vis tiek tave suėsiu.

Melas ir smurtas. Ėsti ir būti suėstam. Tokia gyvenimo realybė šioje žemėje. Tačiau Izaijas išreiškia troškimą, kad vilkas sugyventų su ėriuku: ne melas ir smurtas, bet tiesa ir geranoriškumas. Ne ėsti ir būti suėstam, bet gyventi ir leisti gyventi kitam.

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.