Viename kaime gyveno gaidys, kuris kas rytą, dar prieš aušrą, pabusdavo ir garsiai giedodavo. Ir netrukus naktis baigdavosi, pakildavo saulė. „Mano darbas, – manė gaidys. – Mano didžioji užduotis, mano nuopelnas. Jei aš negiedosiu, žemėje liks naktis.“

Vieną kartą kaime vyko vakaronė. Gaidys taip pat joje dalyvavo. Buvo šokama ir kitaip linksminamasi. Gaidys vėlai parpėdino į savo vištidę. Jis giliai įmigo. Kai pabudo – o siaube! – saulė jau buvo aukštai danguje.

Pasitrynė akis, negalėdamas tuo patikėti. „Įžnybkite man! Rodos, sapnuoju!“ – liepė vištoms gaidys. Bet žnaibymai nepadėjo: saulė buvo patekėjusi, nors jis ir neužgiedojo.

Adventas – tai permąstymo metas: ne mano giedojimas, ne mano pastangos ar geri darbai lemia, kad Dievo meilės saulė man šviečia, bet atvirkščiai – Dievo meilė leidžia man giedoti.

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.