Adventas pas mus sutampa su laikotarpiu, kai dienos trumpėja, o naktys ilgėja. Ir būtent tomis pačiomis ilgiausiomis metų naktimis mes švenčiame Išganytojo gimimą. Dievas gimsta vidurnaktį. Ši mintis šiandien patiktų šventajam Kryžiaus Jonui – ispanui karmelitui, kurį broliai buvo uždarę į vienuolyno kalėjimą. Ten, tamsoje, jis išgyveno ir tikėjimo naktį, tačiau išmoko ją pamilti ir apdainavo eilėse, kurios šiandien priklauso pasaulinės literatūros klasikai. Štai trumpa ištrauka:

Tamsią naktį, pilną ilgesio,
meile uždegta, o laimingoji akimirka!
Aš pabėgau nepastebėtas,
kai mano namai jau tylėjo. […]

Tą laimingą naktį
slapčia, kai niekas manęs nematė,
aklas ėjau pirmyn,
vedamas tik šviesos,
kuri mano širdyje degė. […]

O naktie, kuri mane vedi!
O naktie, mielesnė už aušros spindesį!

Aš maniau, kad tikėjimo naktis yra blogis: apninka abejonės Dievu, nieko daugiau nebematau, neberandu, už ko galėčiau įsitverti. Tačiau šv. Kryžiaus Jonas moko šią naktį matyti kaip patikimą kelią į Dievą. Maldõs, tylõs, klausymosi, meilės kupino dėmesingumo akimirkomis – „kai mano namai jau tylėjo“ – aš leidžiu ateiti šiai nakčiai: neapibrėžtumui, sausrai, tuštumai. Aš atpalaiduoju sugniaužtus kumščius ir paleidžiu tai, ko įsikibęs laikiausi – „aklas ėjau pirmyn“, – ir ši naktis ima mane vesti pas tylintį Dievą: „O naktie, kuri mane vedi.“

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.