Adventas – tylos metas. Mano meditacijos mokytojas mėgdavo sakyti: „Dievo kalba yra tyla.“ Todėl kasdien atsisėdu ir tyliu. Rilkė rašo: „Tu ateini ir išeini – durys užsiveria daug švelniau, beveik be garso. Tu esi tyliausias iš visų, kurie vaikšto tyliuose namuose.“ Laukiu likdamas budrus.

Kierkegaardas prisimena, kad jo malda darėsi vis paprastesnė, jis turėjo vis mažiau ir mažiau ką pasakyti, kol galiausiai visiškai nutilo. Jis nutilo, bet dar didesnė priešingybė kalbėjimui galbūt yra tai, kad jis tapo klausytoju. Melstis reiškia nutilti ir laukti, kol besimeldžiantis išgirs Dievą.

Tyloje imu tapti klausančiuoju. Etty Hillesum, žydė iš Olandijos, tai atrado būdama dar jauna. Kuo labiau gyvenimas aplink ją siaurėjo, tuo labiau ji atrado Dievą savyje. Koncentracijos stovyklos barake ji rašė: „Iš tiesų visas mano gyvenimas yra nenutrūkstamas „įsiklausymas“ – į save, į kitus ir į Dievą. Kai sakau, kad „įsiklausau“, iš tiesų Dievas įsiklauso į mane – į tai, kas manyje esmingiausia ir giliausia; jis įsiklauso į tai, kas esmingiausia ir giliausia kitame. Dievas – į Dievą.“

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.