Tai nutiko tais laikais, kai per laukinius Vakarus (JAV) pradėjo važiuoti pirmieji traukiniai. Vietinis indėnas norėjo išbandyti šią nuostabią transporto priemonę ir įsitaisė viename iš galingo garvežio traukiamų vagonų. Traukinys pajudėjo, riedėjo vis greičiau ir greičiau. Vyras dėmesingai stebėjo, kaip pro šalį pralekia kraštovaizdis – kalnai, slėniai, miškai, upės – bei įvairūs gyvūnai. Kai traukinys sustojo, jis išlipo ir atsigulė ant žemės. Praeinantys žmonės nustebę klausė:

– Ei, ką tu čia darai?
– Turiu palaukti, – atsakė vyras.
– Palaukti? Ko?
– Sielos, – atsakė vyras. – Turiu palaukti, kad siela galėtų mane pasivyti.

Kartais taip jaučiuosi ir aš kasdienybėje. Tiek visko pralekia pro šalį: susitikimai, įvykiai, patirtys. Adventas man sako: „Sustok! Atsisėsk, nurimk ir palauk.“

Kiekvieną dieną skiriu laiko tylai ir laukimui. Leidžiu sielai mane pasivyti ir jaučiu: tiek, kiek siela pasiveja, tiek ir aš priartėju prie Dievo.

Dievas ir mano siela slėpiningai bendradarbiauja.

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.