Psalmės pulsuoja advento temomis. 139-oje psalmėje parašyta: „Tu apsupi mane iš visų pusių ir laikai savo ranką ant manęs.“ Kažkas apsupa mane iš visų pusių ir tuo pat metu uždeda savo ranką ant manęs – kaip tai įmanoma?

Insbruko universiteto profesorius Nikolajus Wandingeris yra sakęs: „Kai mama laukėsi manęs, ji supo mane iš visų pusių ir galėjo uždėti ranką ant savo pilvuko – taigi ir ant manęs.“

Adventas išreiškia šį ilgesį: norime jaustis saugūs Dieve kaip vaikas motinos įsčiose; norime gyventi Dieve, judėti Dieve, būti Dieve – dabar, šiandien, rytoj… Kol būsime pasirengę gimti į būsimo pasaulio gyvenimą.

„Tu apsupi mane iš visų pusių ir laikai savo ranką ant manęs.“

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.