Šiandien – šv. Ambraziejaus diena, didelė šventė Milano Bažnyčioje. Iš vyskupo Ambraziejaus kilo seniausia advento ir Kalėdų giesmė „Ateik, pasaulio Gelbėtojau!“
„Ateik!“ – tai pati tikriausia advento ilgesio išraiška.

„Bet kaip keista, – mąstau. – Aš kviečiu iš visos širdies, nors iš tikrųjų tikiu, kad Jis visada čia.“ Apskritai, maldoje ir liturgijoje mes dažnai kalbame keista kalba. Vertinant ją kritiškai ir iš šalies, daug kas skamba per stipriai ar net beprasmiškai.

Bet, palaukite, – kas iš tikrųjų taip kalba? Ar ne įsimylėjėliai dažnai kalba būtent taip?
Štai pavyzdys.

Jis jai skambina trečią valandą ryto.
Ji: „Tu išprotėjai? Dar nėra nė ketvirtos ryto!“
Jis: „Turiu tau pasakyti kai ką svarbaus. Labai svarbaus.“
Ji: „Palauk rytojaus. Dabar miegu.“
Jis: „Aš tave myliu.“
Ji: „Ką?“
Jis: „I love you.“
Ji: „Ką?“
Jis: „Po velnių! AŠ TAVE MYLIU!“
Ji: „Aš žinau. Tiesiog norėjau tai dar kartą išgirsti.“

Tai – tipiški meilės dialogai. Mes pasakome vienas kitam tai, ką jau seniai žinome. Mes prašome to, kas jau seniai duota. Mes vėl ir vėl kartojame mylimo žmogaus vardą.

Panašiai yra ir maldoje bei liturgijoje. Mes kviečiame: „Ateik!“, nors tikime, kad Dievas jau yra čia. Mes prašome: „Pasilik su mumis!“, nors tikime, kad Dievas mūsų niekada nepalieka. Mes meldžiame jį to ar ano, nors tikime, kad jis ir taip žino, ko mums reikia. Mes vėl ir vėl kartojame Jėzaus vardą. Tai – meilės kalba.

Adventas ragina: „Puoselėk šiuos tylius meilės dialogus su savo artimaisiais ir su Dievu.“

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.