Adventas – tai Dievo atėjimas į mūsų gyvenimą. Kaip Jis ateina? Nenaudodamas jėgos ar prievartos. Jis neįsiveržia, neišlaužia durų. Mes tiesiog girdime: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Kas išgirs mano balsą ir atvers duris, – pas tą aš užeisiu…“ (Apr 3, 20).

Šie žodžiai man dažnai primena Holmano Hunto paveikslą „Pasaulio šviesa“. Naktis, gal jau artėja aušra. Spindi žvaigždės. Jėzus rankoje laiko žibintą. Iš jo sklinda švelni šviesa. Jis stovi prie durų.

Ar tai – mano durys? Jos atrodo apsamanojusios, seniai nenaudotos, iš išorės neturi rankenos. Jas galima atidaryti tik iš vidaus. Viešpats beldžiasi į tas duris. Jis netranko, nedaužo kumščiu. Jis švelniai beldžia – ir klausosi.

Ar išgirsiu tą beldimą? Ar atversiu duris?

Marija atvėrė. Angelas užėjo pas ją ir tarė: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.“

Kai Dievas ateina, mes pajuntame, kad esame apdovanoti malone, kad esame mylimi.
Mes patiriame: Dievas nėra vienas pats, be mūsų, – jis yra su mumis; ne priešais mus, o mūsų pusėje.

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.