„Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39).

Giesmėje „Kai Marija per kalnus ėjo“ apdainuojamas šis jos kelias, bet ir giesmė „Marija ėjo per erškėčių mišką“ greičiausiai paremta tomis pačiomis eilutėmis iš Evangelijos pagal Luką. Būdama nėščia Dievo Žodžiu, Marija nebijo eiti per erškėčių giraitę. Čia primenami Pradžios knygos žodžiai apie „erškėčius ir usnis“ (Pr 3,18) – sužeistą, puolusią, sutrikusią pasaulio tikrovę.

Man erškėčiai taip pat primena Mozę (Iš 3). Dykumoje jį pasiveja praeitis. Jis regi savo gyvenimo dykumą, erškėčius ir šabakštynus. Kaip tik ten erškėtis užsiliepsnoja, bet nesudega. Arba, geriau pasakius, – galbūt pražysta? Būtent per savo gyvenimo erškėčius Mozė įvedamas į gelmę ir išgirsta Dievo vardą „Aš esu“. Arba: „Aš esu su tavimi“.

Erškėčius atpažįstame visi: tai baimės, nusivylimai, vienatvė, ligos, mirties ir sielvarto geluonis (plg. 1 Kor 15, 55). Tačiau adventas drįsta virš mūsų erškėčių giraitės užgiedoti vilties giesmę. Dievo – Išganytojo – susitikimas vyksta ten, kur jam parodome savo erškėčius.

Laikui bėgant, iš kai kurių erškėčių išsiskleidžia rožės. Mūsų trapumas daro mus žmogiškesnius – jautresnius kitiems, gailestingesnius, supratingesnius… Jis ir Dievui atveria duris, pro kurias mus gali pasiekti jo malonė.

Man įstrigo pasakojimas iš t. Emericho Coretho, SJ, gyvenimo. Žinojau, kad jis buvo patyręs stiprų širdies smūgį. Tačiau tik neseniai sužinojau, kaip jis pats tai vertino. Mes turbūt sakytume, kad tai baisus patyrimas. Tačiau savo atsiminimuose jis rašo: „Tai buvo malonės diena.“

Ištikus infarktui, jis įgijo religinę patirtį. Jam atrodė, kad „nei mirtis, nei gyvenimas negali jo atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 38). Jis galėjo visiškai atsiduoti: „Iš esmės man nieko bloga negali atsitikti, net jei mirsiu. Esu Dievo rankose.“

Iš krūmo, atrodančio kaip erškėtis, jam pražydo rožė.

„Kai Kūdikėlį per mišką nešė, erškėčiai rožėmis sužydėjo. Kyrie eleison!“

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Išversta ir platinama, gavus autoriaus T. Bruno Niederbacher, SJ  sutikimą.

Fotografijos t. Vidmanto Šimkūno, SJ.