Pilkas trumpas dienas mėginame prašviesinti kalėdinėmis girliandomis, prasidžiuginti karštu vynu, kai kas gausėjančiais turistais. Viskas lyg šviesėja, bent jau miestuose. O čia, 4-tą Advento sekmadienį Izaijas ir Matas mus atveda į aklavietes asmeniniame ir politiniame gyvenime.

Pradėkime nuo asmeninio. Prieš mūsų akis sužadėtiniai – Marija ir Juozapas. Nė ženklo laimės. Kaip žaibas iš giedro dangaus vargšą Juozapą ištiko žinia, kad Marija laukiasi.

Laukiasi, bet ne nuo jo. Juozapo akyse atsiveria bedugnė. Ką daryti? Elgtis, kaip reikalauja papročiai ir įstatymas? Apkaltinti Mariją! Sukelti skandalą? Rodyti pirštu į neištikimą sužadėtinę? Juozapas pernelyg gerai žinojo, kokios bus to pasekmės. Trumpas teismas ir tada…? Dažniausiai mirties nuosprendis – užmėtymas akmenimis piktdžiugių žioplių pramogai ir savimyloms teisėjams patenkinti. „Ne… Aš to nenoriu… Nenoriu nei skandalo, nei keršto. Bet priimti ne savo vaiką taip pat nelengva.“ Girdėjome, kad Juozapas yra teisus, tačiau net jei ir teisus esi, vis tiek, neapsaugotas nuo sukrėtimų. Jis yra aklavietėje. Nesvarbu, ką jis darė ar norėjo daryti: vis tiek lieka kartus poskonis.

Ir mes, apie kuriuos ne būtinai visada pasakytų, kad esame teisūs, kurie nebūtinai esame įsimylėję ar susižadėję, vis tiek kartais atsiduriame panašiose aklavietėse. Aklavietėse, kurias sukelia mūsų mylimi žmonės. Tada galbūt jaučiamės panašiai, kaip Juozapas,  norėtume pabėgti arba bent jau prisigerti? Nes tunelio gale nematome šviesos.

Antroji istorija iš Izaijo ne ką šviesesnė. Karalius Ahazas mato, kaip virš jo karalystės telkiasi tamsūs debesys. Didžiosios valstybės grasina mažam Izraeliui. Ir verčia karalių sudaryti sąjungas ir ginkluotis. Šis karalius jaučiasi prislėgtas, maždaug taip, kaip turėjo jaustis smulkūs verslininkai, kai didžiosios korporacijos užkariavo rinką. Jiems neliko nieko kito, kaip prisijungti prie didžiųjų nuolat bijant, kad kada nors bus praryti.

Nors Izaijo ir Mato tekstai atrodo labai skirtingi, juos sieja du gilūs bendrumai. Pirmiausia tai aklavietės patirtis, į kurią gali pakliūti gyvenimas. Politinės bendruomenės gyvenimas, Bažnyčios, šeimos gyvenimas, dviejų žmonių santykiai ir taip pat vieno žmogaus biografija. Kai ištinka likimo smūgiai, kai viskas aplink aptemsta ir atrodo, eina tik žemyn! Advento nuotaika Biblijoje šiandien primena aklavietes, tamsias vietas, kuriose atsiduria ir mūsų gyvenimas, kai pajuntame, kad durys vienos po kitų užsitrenkia.

Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris sieja šiuos du tekstus ir mus. Tai stebuklas, kuris išsprendžia aklavietę, pagal posakį: kai gyvenimas užtrenkia duris, Dievas atveria langą.

Vėliausiai dabar šiuolaikinis žmogus – o mes visi kažkuria prasme esame tokie – papurtys galvą ar net pasijuoks. Bent jau, kol pats dar nėra aklavietėje. Šis žmogus galėtų lengvai pritarti karaliui Ahazui: „Ką duoda prašyti Dievo ženklų? Kokia prasmė melstis? Reikia dirbti ir turėti reikiamų ryšių. „Stebuklai? – juos palikime vaikams ir seneliams.“ Šis karalius yra labai modernus. Jis tiki tik savo įtaka, savo veiksmais, savo planais, ir nesitiki Dievo pagalbos. Arogantiškas politikas, kuris yra įklimpęs iki kaklo, neklauso ir pranašo balso, kuris sako, kad tunelio gale vis dėlto šviečia šviesa. Nes Dievas yra „Emanuelis – Dievas su mumis“!

Dar trumpam grįžkime prie Juozapo. Mano profesorius sako, kad mums pateikiamas klaidinantis vertimas. Girdėjome, kad Juozapas sužinojęs, jog sužadėtinė Marija laukiasi nutarė tylomis ją apleisti, atsiskirti. Dėl to atrodo, kad Juozapas nori pabėgti, jam nerūpi kas toliau nutiks su Marija. Kai tuo tarpu šis tylus atsiskyrimas reiškia atsisakyti viešai apkaltinti, atsisakyti pateikti viešą skundą prieš Mariją.

Taigi įskaudintas į bėdą patekęs sužadėtinis Juozapas yra visai kitoks. Jis tiki stebuklais! Ir klauso angelo balso, kuris pasisako už gyvenimą. Dėl to jam atsiveria langas. Dėl to jo įžeidimas išgydomas. Dar daugiau. Jis ant rankų laikys Emanulį.

O kaip su manimi? Su moderniu žmogumi, kuris ir gi patenka į aklavietes? Kaip su manimi, kuris lengvai įsiskaudinu? Kuris dažnai yra artimesnis moderniam Ahazui nei Juozapui?

Stebuklinga stebuklo ypatybė yra ta, kad jis pažadamas net skeptiškam Ahazui. Nepaisant jo atsisakymo melstis ir maištingos laikysenos, jis taip pat yra paimamas į Kalėdų kelią.

Nuostabus dalykas Kalėdose yra tai, kad, nepaisant komercijos, ši šventė visame pasaulyje paliečia net tuos žmones, kurie nesupranta jos prasmės. Dievas, įsikūnijęs savo Sūnumi, susiejo save su kiekvienu žmogumi. Todėl stebuklas pažadamas ir tiems kuriems sunku patikėti stebuklais!

Leiskime Biblijos Juozapui į Kalėdų kelią paimti ir mus. Prašykime Dievo ženklo, stebuklo, kuris gydo skriaudas ir apšviečia tamsybes šilta šviesa, kad atpažintume ar nujaustume Emanuelį.