Mielos seserys ir broliai,
„Aš esu vartai,“ – sako Jėzus, – ir kas suras tuos vartus, tas įeis ir išeis pro juos. Pro vartus avys eina į ganyklą, per Kristų, kaip duris, žmonės eina į gyvenimą, į gyvenimo pilnatvę. Kristus yra durys į gyvenimą. Kaip šios Evangelijos vartai (ar durys) susiję su šia proga, dėl kurios esame čia?
Atvykau iš Romos palaiminti šio altoriaus. Taigi pirmiausia klausiame, kodėl šis altorius? Šiek tiek istorinės apžvalgos padės suprasti kontekstą.
Šv. Jonų bažnyčia yra simbolis. Tai Lietuvos krikščionybės kelio simbolis. Ji 1387 m. pradėta, o 1426 m. baigta statyti. XVI ir XVII a. perstatyta. 1737 m. bažnyčią nusiaubė gaisras. Johanas Kristofas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz) 1738–1748 m. ją atstatė baroko stiliumi ant gotikinės bažnyčios pamatų. 1827–1828 m. iš jos pašalintas barokinis interjeras ir ji tapo neoklasicistine. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta ir smarkiai apgadinta. Nuo 1991 m. ji vėl naudojama kaip bažnyčia, taip pat kaip universiteto akademinių švenčių vieta. 1578 m. Lenkijos-Lietuvos karalius Steponas Batoras, kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, šią 1570 m. jėzuitų įkurtą kolegiją pertvarkė į Academia et Universitas Vilnensis Societatis Iesu.
Ankstesnis altorius buvo paprastas medinis stalas, didelio sudedamojo stalo segmentas. Jis buvo nepastebimas ir nieko nesimbolizavo. Naujasis altorius išsiskiria. Pirmiausia į akis krinta tai, kad jį sudaro Kristaus monograma. Viena vertus, IHS yra Jėzaus santrumpos raidės, kita vertus, tai taip pat yra frazės „Jesus hominum salvator“, t. y. „Jėzus, žmonijos gelbėtojas“, sutrumpinimas. Tačiau kalba ne tik apie tai, kad altorius simbolizuoja Kristų ar nešioja jo vardą. Ant kai kurių altorių yra reljefų ar kitokių dekoracijų. Jėzų Kristų garbiname kiekviename altoriuje. Tą aiškiai parodo kunigo altoriaus pabučiavimas ir smilkymas. Euzebijus klausia: „Argi altorius yra kas kita nei Kristaus Kūno atvaizdas?“, o šventasis Ambraziejus rašo: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas yra ant altoriaus“. Jėzus yra altoriuje, o altorius yra vieta, kur duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju. Taip pat galime galvoti apie doksologiją, Dievo pagarbinimo frazę, kai kunigas meldžiasi ir sako „per Jį, su Juo ir Jame“.
Altorius yra paauksuotas, padengtas brangia medžiaga. Ši spalva atsispindi ir didžiajame altoriuje, jo tabernakulyje. Tai, kas vyksta ant altoriaus, t. y. duonos virtimas Kristaus Kūnu, saugoma tabernakulyje. Jei norite, įžvelkite sąsają, medžiagos ir spalvos dermę. Ir vienur, ir kitur gyvena Jėzus, net kai tabernakulis tuščias ar nenaudojamas. Tai ne tik saugojimo vieta, bet ir simbolis.
Kristus sako: „Aš esu vartai“ – tai buvo mūsų pradinis taškas iš Jono evangelijos. Per vartus ar duris, kurios yra Kristaus metafora, žmogus pasiekia laimingą gyvenimą, t. y. gyvenimo pilnatvę, čia, žemėje, o vėliau ir amžinajame gyvenime. Kas galėtų paneigti, kad Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas daro mūsų gyvenimą laimingą, mus praturtina ir sustiprina? Tuo pačiu galime galvoti apie tai, ko Jėzus niekada nesakė ir nebūtų pasakęs: galvoti, kad JIS yra altorius. Jei Jėzus sau pačiam vartoja durų metaforą, tai ir altoriaus metaforą galėtume priskirti JAM, nes per JĮ pasiekiama gyvenimo pilnatvė.
„Aš esu vartai“ – viena iš 7 Jėzaus „Aš esu“ frazių. Jis sako: Aš esu duona, šviesa, vartai, Ganytojas, prisikėlimas ir gyvenimas, kelias, tiesa ir gyvenimas, vynmedis. Tačiau metaforinė konotacija – žmogus nėra durys – nurodo į kitą tikrovę, padeda suprasti išganingąjį Dievo veikimą Jėzuje Kristuje. Duona, šviesa, vartai ar durys ir Ganytojas – tai įvaizdžiai iš kasdienio gyvenimo, padedantys suvokti Dievo veikimą mūsų kasdienybėje, suprasti Jėzaus Kristaus veikimą. Šiuos terminus priskiriame predikatiniams apibrėžimams. Jėzus save tiksliau apibrėžia per durų metaforą. „Aš esu altorius“ taip pat būtų predikatinis apibrėžimas „ego eimi“ (iš graikų kalbos „aš esu“). Tačiau kalbama ne tik apie Jėzaus apibrėžimą per predikatinę determinaciją arba, sakytume, artimesnį jo paaiškinimą. Kalbama ir tiesiog apie patį BUVIMĄ.
Prisiminkime Mozės ir degančio krūmo istoriją. Dievas apsireiškia Mozei kaip „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Vieta, kur Mozė susitinka su Dievu, degantis krūmas, yra šventa žemė. Dievas apibrėžia save kaip Esantįjį. Evangelijose taip pat yra keletas vietų, kuriose Jėzus vartoja „ego eimi“ („aš esu“) ne predikatyviai, bet absoliutine prasme. Tą pastebime šią frazę į vokiečių kalbą versdami fraze „Aš esu TAI“. Galbūt vokiečių šnekamojoje kalboje šis TAI skamba netgi geriau. Jėzaus susiejimas su šiuo altoriumi, altoriaus metafora, padeda mums suprasti, kad Jėzus Kristus yra ČIA. Dabar ir čia.
Ši absoliuti „ego eimi“ („aš esu“) nuostata mums reiškia, kad Jėzus Kristus yra čia, altoriuje, bažnyčioje, bet ne tik joje, universitete, per šventes, minėjimus, JIS yra pasaulietinėje aplinkoje. Altoriaus žinią „aš esu čia“ per bažnyčios istoriją galima suprasti ir kaip naujojo Lietuvos krikščionybės kelio etapo ženklą. – „Aš esu čia“, – liudija altorius kaip Kristaus Kūno įvaizdis.
–„Aš esu čia, tarp jūsų,“ – sako Kristus.
Gernot Wisser SJ, altoriaus architektas
Vertė Skaistė Volungevičienė
Nuoširdžiai visiems dėkojame prisidėjusiems prie altoriaus projekto įgyvendinimo.
Altorių pagamino Ričardas Lygnugaris (Betzatos bendruomenės dirbtuvėse), auksavo Lauryna Kiškytė.
Taip pat dėkojame bendruomenės nariams: grafikos dizainieriui Mariui Žalneravičiui ir juvelyrei Laimai Kėrienei globojusiems projekto įgyvendinimą.
Už nuotraukas dėkojame Vygintui Jankauskui
