Viskas įvyko labai greitai. Po trisdešimt metų įprasto gyvenimo kaime, kasdienio darbo, giminaičių ar draugų vestuvių, laidotuvių, naujų vaikų gimimo.
Per vieną dieną viskas pasikeitė, kai Jis sutiko vyrą, kuris sudrebino ramią kasdienybę. Šis vyras drįso pamokyti elito atstovus! Drįso kalbėti apie galingųjų nuvertimą ir skelbė kai ką naujo. Vos tik jis prabildavo per nugarą nubėgdavo šaltas prakaitas: „Jūs, šunsnukiai, jūs, angių išperos! Jūs neišsisuksite. Žmonių ir Dievo kantrybė išseko, atpildas čia pat. Kas nori išgelbėti savo kailį, tas turi tuoj pat keisti gyvenimą iš esmės.
Jėzus priėjo prie naujo guru, pasinėrė į Jordaną ir išniro kitoks. Jis jautėsi priimtas ir mylimas!
Pirmo Gavėnios sekmadienio Evangelija prasideda būtent šioje vietoje. Ji aprašo įspūdingą Jėzaus susitikimo su žymiausiu savo laiko sistemos kritiku tęsinį. Jonas Krikštytojas yra visų tų, kurie savo aplinkoje mato tik korupciją, aklavietes, netinkamą valdymą ir skelbia piktą Dievą globėjas.
Sužavėtas sistemą kritikuojančia žinia, Jėzus palieka savo gimtąjį Nazaretą ir tvarkingą kasdienybę. Tačiau susitikimas su Jonu ir krikšto patirtis jį įstumia į krizę. Nes nei jausmas, kad esi teisus, o kiti korumpuoti, nei jausmas, kad ir pats esi korumpuotas, nepatenkino jo širdies. Svarbu tik viena, kad esi priimtas ir mylimas be sąlygų.
Patyręs vidinį prieštaravimą, jis nori susitaikyti su savimi ir savo Dievu. Todėl apriboja fizinius poreikius iki minimumo, pasninkauja kaip pamišęs, tikėdamasis gauti aiškumo: apie Dievą ir pasaulį ir apie globalios sistemos kritikos vertę.
Tai, kas įvyksta po 40 dienų maldos, pasninko ir griežtos askezės yra religijos kritikos viršūnė. Po „tvarkingų“ rekolekcijų dykumoje jis vieną po kito patiria įvairius Dievo vaizdinius. Tai jį sukrečia. Nes visai neseniai patirtas besąlygiško priėmimo tikrumas nyksta, o Jono skelbimas ryškėja.
Pasirodo ir dar vienas veikėjas, kuris reikalauja iš jo viršžmogiškų dalykų! Kartais grasinimais, kartais pagyrimais. „Tu esi Dievo numylėtinis, tad įrodyk sau ir man, kad esi vertas būti taip vadinamas. Kad gali ne tik be galo pasninkauti, bet ir daryti stebuklus, įkvėpti minias, mestis į tariamas bedugnes. Išdrįsk, tapk supermenu. Pavyzdiniu populistu. Dabar tau proga pranokti save!“
Jėzus yra sumišęs. „Kas yra iliuzija ir apgaulė, o kas yra tiesa? Kas yra velnio veidas? Kas yra Dievo veidas? … Kaip išlaikyti ramybę! Ką su manimi padarė pasninkavimas? Kam aš tapau laisvas? Susitikimui su Dievu, dangiškuoju Tėvu, ar su demonais?
Pradėdamas viešą veiklą Jėzus sužino, kad tikrasis Dievas nebūtinai apsireiškia „duona ir žaidimais”, nebūtinai didindamas galią ir nebūtinai stebuklais, kurie gniaužia kvapą. Nes visa tai gali padaryti ir demonai, kas jie bebūtų. Tačiau jis taip pat sužino, kad Dievas ir velnias savo išvaizda gali būti labai panašūs: viešumoje ir prieš sąžinės akis. Tačiau svarbiausia jis sužino, kad gali pasitikėti Dievo Dvasia, net ir susidūrus su baisiais demonais.
Jei Bažnyčia nuo seno pirmą Gavėnios sekmadienį mums pateikia šį dramatišką Jėzaus susidūrimą, ji tai daro įsitikinusi, kad Jėzus mus visus įtraukė į savo kovos procesą, kad dėl to mes visi savo ieškojimuose ir abejonėse, savo baimėse ir jausmų bangavimuose, kad netgi praradę tikėjimą, vis tiek galime pasitikėti, mus vedančia dieviška Dvasia! Dramatiška kova truko visą Jėzaus gyvenimą, ir mūsų kova taip pat truks iki mirties. Tačiau gyvenime ir mirtyje mes negalime nukristi giliau nei į dangiško Tėvo rankas.
Pabaigai 3 mintys.
Pirma. Popiežius Pranciškus Jėzaus gundymų dramoje parodo vieną svarbų momentą. Jėzus niekada nesileidžia į kalbas su velniu, nes žino, kad velnias gudrus, jį apgaus. Į velnio gundymus jis atsako Šv. Rašto – Dievo žodžiais ir nesileidžia į jokias diskusijas. Popiežius sako – ištikus pagundoms ir mes neturėtume leistis į jokias kalbas ir derybas su velniu.
Antra. Nereikia romantizuoti ar ieškoti dykumos. Kartais ji ateina pati. Tik prisiminkim pandemijos apribojimus, ar iki minimumo apribotus ligonius lovos dykumoje ir kitas gyvenimo dykras.
Todėl svarbus trečias momentas – teologinė pastaba. Tik XX amžiuje teologija pradėjo kalbėti apie Jėzaus tikėjimą ir jo dramatišką kelią į savo tapatybės suvokimą. Šveicarų teologas Hans Urs von Balthasar aiškino Pauliaus laiško Filipiečiams himną: „Jis būdamas Dievas, nesilaikė lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save…“. Būtent tapdamas žmogumi. Jis atsisako „dievybės privilegijų“, savo žmogiškame gyvenime radikaliai paklūsta Dvasiai ir ieško, kaip žengti kitą savo misijos žingsnį.
Man teko privilegija klausytis minėto teologo pasekėjų t. Schwagerio ir Niewiadomskio, su jais ir aš mėginu parodyti dramatišką Jėzaus kovą dėl tikro dangiško Tėvo veido pažinimo.