Nuorodas į sekmadienio skaitinius rasite čia.

Šiandien Bažnyčia mini Viešpaties Atsimainymą.

Nuo pat pradžios šis įvykis žavėjo, stebino, dirgino vaizduotę ir įkvėpė krikščionis. Bet tuo pačiu ir liko slėpiningas. Gal kas galėtų klausti ar jis apskritai nėra perteklinis mūsų tikėjimui. Ar ko nors stigtų, jie nebūtų buvę ar neminėtume šio keisto įvykio apie kurį Jėzus iki prisikėlimo neleido kalbėti net ir mokiniams.

Ir vis tik Bažnyčia jį mini du kartus – per gavėnią ir šiandien. Pamėginkime ties juo kelioms minutėms stabtelti ir mes. Kaip visada kviečiu tai daryti kūrybingai. Antraip bus nuobodu, o kas klausys, išgirs ir namų darbą savaitei.

Pirmas skaitinys iš pranašo Danieliaus septinto skyriaus. Vaizdinga, kupina simbolių vizija. Vienas po kito iškyla ir krenta keturi baisūs žvėrys. Tai keturios iškylančios ir žlungančios karalystės.

Jėzaus laikais žydai skaitė Danieliaus pranašystę su didžiausiais lūkesčiais. Jie suprato, kad Danielius kalba apie keturias Izraelį paeiliui okupavusias karalystes: Babiloniją, Persiją, Graikiją, o dabar Romą. Trys pirmosios iškilo ir žlugo. Dabar eilė ketvirtajai. Po jos žlugimo ateis lauktasis Mesijas – pateptasis Izraelio karalius ir šalis suklestės. Tauta gyveno labai, stipriais lūkesčiais ir viltimis.

Prisimenu mano Biblijos profesorius sakė. Kiekviena Izraelio mergina labai norėjo ištekėti ir susilaukti berniuko su tuo pačiu lūkesčiu. O gal jis bus tas išsvajotas Mesijas. Tačiau Dievas veikė kiek kitaip nei žmonės planavo. Jis išsirinkdavo pranašais ir karaliais tuos, kurių žmonės mažiausiai tikėjosi – Mozė, Dovydas, Eliziejus ir pagaliau Betliejuje gimęs Jėzus.

Prisiminkime klausimus Jėzui. Ar tu esi lauktasis Mesijas ar mums laukti kito klausė žmonės. Ar tu esi žydų karalius, klausia Pilotas tesime. Jėzus atsako aiškiai – taip yra kaip sakai, aš esu karalius…. Iš esmės jis cituoja Danieliaus 7 skyrių.

Kodėl visa tai pasakoju? Ką šį vasaros sekmadienį mums, mūsų tikėjimui ir gyvenimu gali pasakyti tas keistas įvykis, kurį vadiname Jėzaus atsimainymu?

Skaitant Dievo žodį, kiekvieną kartą jis gali mus užkalbinti vis kitaip. Man nuskambėjo vienas visose situacijose galiojantis dalykas. Sekasi ar nesiseka verslas, mokslas, santykiai su artimais ar tolesniais žmonėmis, jaučiuosi gerai ar turiu rūpesčių dėl sveikatos, esu apsuptas brangių žmonių ar jaučiuosi vienišas – vis tiek man reikia Išganytojo.

Galbūt mano gyvenimą jau buvo okupavusios 2-3 ar visos keturios priešiškos karalystės. Gal vienoms priešinausi, o kitoms lengvai pasidaviau ir gyvenau iliuzijomis, o dabar veriasi skaudūs praregėjimai ir savęs nemėgstu. Daug kas jau praeityje ir negaliu pakeisti. Man reikia Mesijo. Man reikia Išganytojo. Visada galiu melsti: Jėzau man reikia tavęs, kaip draugo, kaip bendrakeleivio, kaip Dievo, kaip Išganytojo.

Evangelijos pasakojimas dar kartą tai primena. Didingai prasidėjęs atsimainymo įvykis baigiasi tyliai ir kukliai. Viskas išsisklaido ir ant kalno lieka tik mokiniai ir vienas Jėzus. Skaitėme: paskui „Jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“. Visos trys evangelijos užrašo šį sakinį.

Kai visi įspūdingi dalykai praeina ir aš lieku vienas su Jėzumi. Todėl jau nuo dabar bet kur ir bet kada galiu melsti.

Jėzau, man reikia tavęs.