Šiandien tokia diena, kai atrodo, jog pirminio įvykio prisiminimas ir simboliai daugiau pasak nei žodžiai apie jį. Liturgija dėmesį kreipia į kryžių. Ne kaip į baisų kankinimo įrankį, o kad žvelgdami į jį pamatytume, kaip Dievas mus myli. Jis numirė, kad mes gyventume, jis panaikino mūsų nuodėmių skolos raštą, prismeigdamas jį prie kryžiaus – vėliau sakys Paulius. Todėl mūsų mintys šiandien turi krypti ne į savigraužą, o į Dievą, kuris mus taip myli, kad nieko dėl mūsų ir manęs konkrečiai nepagailėjo.

Kviečiu evangelijos apmąstymui.

„Jie išėjo Jėzaus suimti su žiburiais ir ginklais“. Kokia ironija. Su žiburiu ieškoti to, kuris yra Pasaulios šviesa. Viešpatie, būk šviesa mano ir daugybės žmonių tamsybėse, kai reikia priimti kasdienius ir svarbius sprendimus, tuos, nuo kurių priklauso daugybės žmonių gyvenimai ir mano artimųjų savijauta.

„Ko ieškote?“ Tai pirmieji Jėzaus žodžiai evangelijoje. O ko aš iš tikrųjų ieškau, dėl ko blaškausi, dėl ko nerimstu? Viešpatie, padėk man suvokti, kad pirmiausia ieškočiau tavęs.

„Ar aš negersiu taurės, kurią tėvas man duoda“. Nuplovęs mokiniams kojas ir padalinęs duoną bei vyną, kaip savo kūną ir kraują, Tu parodei meilę iki galo. Išlaisvink mane ir padėk tapti įgaliu veikliai mylėti, bent truputį panašiai kaip tu, t. y. labiau darbais nei žodžiais.

„Jie paėmė Jėzų, uždėjo jam kryžių ir nuvedę ant golgotos kalvos nukryžiavo“. O koks mano vaidmuo šitam kely? Daugelis esame socilinių tinklų keliuose – facebookų, twiterių ir kitų – tai prilygtų verkiančioms Jeruzalės moterims. Kai liūdime, užjaučiame žmones, kurių kryžiaus kelias baigiasi ne ant Golgotos, o Viduržemio jūros gelmėse ar teroro išpuolių vietose. Kai mus jaudina dramatiški pabėgėlių vaizdai. Kai mums ne vis tiek, kad smurtaujama prieš moteris ir vaikus.

Kai savo aukomis bent kiek palengviname prislėgtųjų dalią, esame panašūs į Veroniką ištiesusią Jėzui skepetą nusivalyti prakaitą?

Esame kaip Simonas Kirenietis, kai nukentėjusiam bent truputį palengviname naštą.

Viešpatie, kad ir kokį kryžių aš neščiau, Tu jį jau nešei. Kad tik aš nesijausčiau, jog pats vienas nešu savo kryžių.

„Žinodamas, jog viskas įvykdyta ir kad išsipildytų Raštai, Jėzus tarė „Trokštu““. Jėzau, atrodo, Tu prisiėmei viso pasaulio žmonių troškulį. Nuo tuščių ir banalių mūsų troškimų iki giliausio ilgėjimosi teisingumo, taikos, saugumo, orumo ir laisvės.

„Jis mirė ir buvo palaidotas dieną, kuri vadinama pasirengimo diena“. Tu mirei tą dieną, kai šventykloje aukojami avinėliai Paschai. Tu iš tikrųjų numirei ir buvai palaidotas. Kad aš iš nuodėmes iš mirties pereičiau į laisvę, į gyvenimą be baimės. Vaduok mus iš baimių, neveiklumo, nepasitikėjimo savimi ir kitais.

Po ano penktadienio pasaulis tapo kitoks, nei iki tol. Jėzaus kryžius, kančia ir prisikėlimas mums sako, kad niekas nebuvo ir nėra veltui.

Niekas nebuvo veltui:

Pasilieka veikli meilė, kurią dovanojome.

Pasilieka viltis, kurią kitiems širdyje įžiebėm.

Pasilieka tikėjimas, kuris įgalina matyti toliau nei mirtis.

Pasilieka tikrumas, kuriuo dalinomės.

Pasilieka mūsų rankos, kurios kitam padėjo.

Pasilieka kojos, kurios artinosi prie kito.

Pasileika geri žodžiai, kuriuos pasakėme

Visa tai pasilieka – niekas nebuvo veltui.