Šiandien liturgijoje ryškūs simboliai, gestai, kontrastai ir stiprūs tekstai, bet pamaldos paprastos. Tegul į mums prakalba visuma, o homilija tebus paprasta.

„Nesuprantu, kaip anksčiau apskritai gebėjau netikėti. Malonė mane aplankė, apėmė didžiulis džiaugsmas, o pirmiausiai – esu kupinas gilios ramybės. Viskas per kelias akimirkas nušvito ir tapo aišku. Esu visiškai “persuktas”. Stipri ranka išvertė mane lyg pirštinę. Iki tol buvau tik gyvas lavonas. Iš visų jėgų dėkoju Viešpačiui, kad man, didžiausios bėdos ištiktam, parodė užuojautos ir į mano nusikaltimą atsakė savo meile. Kai pasijutau tikras, kad Dievas man atleido, pirmą kartą gyvenime pravirkau.“

Ačiū mūsų bičiuliui, poetui ir vertėjui Antanui Gailiui, kuris šį tekstą gražiai išvertė, bet pamėginkime atspėti, kas jį parašė.
Gal pamaldi vienuolė?
Gal koks mistikas atsiskyrėlis?
Gal koks atsivertęs menininkas?
Gal šiaip jautri maldinga moteris ar vyras?

Visai ne, tai tekstas nusikaltėlio, kuris nužudė policininką ir 1957 metais buvo nuteistas mirties bausme. Prieš tai kalėjimo kameroje jis atsivertė. Jo vardas Jacques Fesch.

Dar įdomiau tai, kad 1993 metais Paryžiaus kardinolas Lustiger pradėjo jo paskelbimo palaimintuoju bylą. Dėl to kilo didžiuliai protestai ir pasipiktinimas. Į juos kardinolas atsakė: „Dievui nė vienas nėra galutinai pražuvęs, net jei visuomenė jį ir pasmerkė. Tikiuosi, kad vieną dieną Jacques Fesch bus gerbiamas kaip šventasis. Tai suteiktų didelę viltį visiems save niekinantiems ir manantiems, kad yra nepataisomi ir beviltiškai pražuvę.“

Dievui nė vienas nesame galutinai pražuvęs. Tokios jo meilės ženklas ir simbolis yra jo kryžius, kurį šiandien pagerbiame.

Kartu prisimename, kad Jėzaus kančios istorija nėra tik istorinis įvykis, nutikęs seniai, bet gyva tikrovė, kuri ir šiandien formuoja mūsų gyvenimą. Šią istoriją esame kviečiami išgyventi asmeniškai, bet neturėtume jos privatizuoti.

Rytoj liturgiškai tuščia – tyli diena. Ką veiksime, kaip melsimės iki vakaro kol pradėsime švęsti Velyknaktį? Mūsų tikėjimo išpažinimas sako, kad po mirties ant kryžiaus Jėzus nužengė į pragarus. Gal galime pamąstyti ką tai reiškia mums? Geografiškai sunku įsivaizduoti tą vietą, bet pragarai apima visas ir visokias tamsybes, pasaulio ir mūsų asmeniškai, baimių ir nerimo, vienatvės ir apleistumo tamsybes, ligos, nevilties, išdavysčių, nusivylimų ir nepasitikėjimų savimi ar kitais tamsybes. Jėzus nužengė į mūsų tamsumas, kad neliktume vieni, mus kviesdamas palaikyti ir kitus, nebyliai kenčiančius savo tamsybėse. Keliaudami kartu per šią šventąją savaitę būkime atviri perkeičiančiai Dievo meilės galiai.
Amen.