Šiandien vienas pagonis, o paskui ir pati Bažnyčia, nors ir skirtingų motyvų vedini, lyg  susitarę, mus ragina daryti tą patį.
„Žiūrėk – Štai žmogus“, sako Poncijus Pilotas.
Ir aš matau žmogų subjaurotą, pažemintą, atiduotą į žmonių rankas. Matau tą, apie kurį šiandien pranašas Izaijas sako: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą“ (Iz 53,2-3).
„Žiūrėk – štai žmogus“, sako Poncijus Pilotas.
Ir aš matau žmogų kenčiantį, nubaustą mirtimi.
„Žiūrėk“  bet aš nenoriu! Aš nenoriu žiūrėti į kenčiantį žmogų: kur jis bebūtų ant kryžiaus, ligoninės lovoje, kare, nenoriu žiūrėti į išbadėjusį, apimtą depresijos, tuo labiau į mirštantį. Aš noriu žiūrėti į linksmus, sėkmingus, laimingus ir besišypsančius jaunus žmones – kokius rodo per televiziją.
Aš nepakeliu net minties apie mirtį.
Aš protestuoju ir nenoriu priimti, kai gydytojas sako: „Mes negalimas daugiau niekuo padėti“  Negaliu ištverti kai girdžiu, jau artėja pabaiga. Tačiau Poncijus Pilotas būtent šito reikalauja iš manęs – žiūrėti į žmogų jo gyvenimo pabaigoje.
Tik prisiversdamas pažiūriu į kryžių.
Kuris provokuoja deginantį klausimą – Kodėl?
Su juo kartu klausia daugelis: Kodėl? Kodėl būtent aš? Kodėl būtent dabar? Kodėl mamos akivaizdoje? Kodėl Dievas leidžia mums kentėti?
Kryžius nepateikia jokio atsakymo.
Tai tik blogas sapnas, bandau save dar įtikinti.
Deja nemiegu ir nesapnuoju.
Bandau melsti stebuklo.
Bet niekas neatsitinka.
Žmogus miršta.
Stoviu šalia ir negaliu tuo patikėti.
„Žiūrėk, štai kryžius“ sako Bažnyčia. Įsižiūrėk pamažu į visą šį vargą ir nusilenk jam. Būtent tai daryti ji mane šiandien drąsina, bent jau bando.
Drąsina bent kartą pamėginti atsisakyti savęs, desperatiško gyrimosi, išdidumo,  ar niekinimo, savęs įtikinėjimo, kad pats vienas turi viską įveikti.
Tai kvietimas valandėlei, per kurią galbūt pavyktų nujausti kas yra išganymas, ką reiškia leistis išganomu.
Ką reikštų pasitikėti, kad Dievas yra. Kad jis yra ten kur kenčia žmogus, kur serga, kur yra vienišas ir nusiminęs, kur be namų, išvarytas, ar jų visai neturėjęs, pagaliau kur miršta. Tai kvietimas pasitikėti, kad Dievas yra su manimi sunkiausią mano valandą.

Kodėl Pilotas sakė: „Žiūrėkite – štai žmogus“, to reikėtų paklausti jo paties. Kodėl Bažnyčia mus šiandien kviečia daryti tą patį? Ne todėl, kad kankintų ir liūdintų, (tą mes puikai sugebame ir be jos). Ji nori mus priartinti prie Jėzaus – Dievo neatšaukiamos meilė mums.