Sekmadienio evangeliją skaitykite čia.

1944 m. nacių kalėjimo kameroje teologą Dietrichą Bonhoefferį kamavo klausimas apie krikščioniško tikėjimo vaidmenį kylančiame „amžiuje be religijos“. Jis numanė, kad krikščioniška žinia nėra apribota religijos. Todėl klausė: „Kaip Kristus gali tapti Viešpačiu net tų, kurie neturi religijos?“. Kitaip tariant, kas lieka iš krikščionybės, kai ji netenka religinio rūbo?

Bonhoefferis aiškiai mato, kad naujausiais laikais Dievas pasaulyje tapo vis labiau nereikalingas. Anksčiau jis tarnavo žmonėms kaip mokslu nepaaiškinamų dalykų paaiškinimas, kaip atsakymas į neatsakomus klausimus, kaip drausminantis pirštas pedagogikoje ir t. t.

Atsiradus šiuolaikiniam gamtamoksliui, Dievas tampa nereikalingas. Anksčiau nepaaiškinamus dalykus galima paaiškinti kitaip ir geriau. Tas pats pasakytina ir apie kitas sritis. Žmogus vis labiau pradeda susitaikyti su savimi ir pasauliu be Dievo, o jis tampa vis labiau nereikalingas. Bet ar pasaulis dėl to tapo geresne vieta gyventi, ar jis tapo žmoniškesnis, ar įgavo daugiau vilties, prasmės ir laimės?

Grįžome į eilinį liturginį laiką. O evangelija mums pateikia visai neeilinį skaitinį ir suveda su dviem svarbiais veikėjais: Jonu Krikštytoju ir jo pusbroliu Jėzumi. Jonas mėgina paaiškinti, kas yra Jėzus, todėl jo žinia svarbi.

Jis sako tai, ką girdime per kiekvienas Mišias. Žiūrėkite – štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Bet galimas daiktas ne visai suprantame ką Jonas nori pasakyti. Vienas pamaldus katalikas sako – Jonas nori pasakyti, kad Jėzus yra švelnus, kaip avinėlis. Jėzus švelnus, bet ne tai nori pasakyti Jonas.

Jonas yra sūnus kunigo, tarnaujančio šventykloje. Jis gerai žino, kas su avinėliais atsitinka šventykloje. Jie paaukojami – nužudomi.

Jei galėtume nusikelti į Jėzaus laikus, ko gero mus labiausiai nustebintų, gal ir šokiruotų gyvulių aukojimas šventykloje. Ten būdavo paaukojama daugybė gyvulių. Sakoma, kad artėjant prie šventyklos, pirma užuosdavai jos kvapą, nei ją pamatydavai.

Jeigu Jonas sakytų – žiūrėkite, štai naujas dvasinis mokytojas, jo mokymas išgelbės pasaulį – tai būtų nesunkiai suprantama ir priimtina. Bet Jonas sako – čia aukos avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ką tai galėtų reikšti? Kaip gyvūno nužudymas, paskui sudeginimas ir kraujo išliejimas gali turėti ką nors bendra su žmonių nuodėme?

Aukojimo mintis, kaip raudona gija eina per visą Biblijos audinį. Kas vykdė tokias aukas? Nojus, Abraomas, Jokūbas, Mozė, Jozujė, Saliamonas, Saulius, Dovydas, Elijas – visi aukojo gyvulius.

Tačiau klausimas, kaip avinėlio paaukojimas gali naikinti pasaulio nuodėmes dar neatsakytas.

Altorius, kaip aukojimo vieta yra ir mūsų liturgijos centras. Ačiū Dievui netenka aukoti avinėlių ir mes nesame Senojo Testamento kunigai.

Vienas vyskupas sako, svarbu suvokti, kad Jono parodytas Avinėlis yra Dievo. Jis yra kitoks, nei milijonai paprastų avinėlių, todėl ir jo auka yra kokybiškai kitokia. Jis pasakoja buitinį pavyzdį.

Įsivaizduokite važiuojant judria siaura gatve jums sugedo automobilis. Pats jo suremontuoti negalite, automobilis taip pat negali savęs suremontuoti. Nesvarbu, kad už jūsų sustojo dar 30 automobilių. Ir jie nesuremontuos jūsiškio. Reikia kokybiškai kitokio kito – reikia meistro, kuris išmano, turi įrankius ir nori sutaisyti jūsų automobilį.

Panašiai ir su pasaulio nuodėme, su jos pažeistu žmogumi. Pats žmogus negali savo nuodėmės sunaikinti, nei kiti žmonės negali to padaryti, nes ir jie taip pat pažeisti. Reikia kokybiškai kitokio kito. Reikia meistro, kuris nebijotų atsigulti po važiuokle, pasilenkti po variklio dangčiu nebijotų susitepti rankas ir surastų gedimą, kur jis bebūtų ir sutaisytų automobilį iš vidaus.

Taip ir su mūsų nuodėme, gelbėtojas turi įeiti į mūsų vidų, į mūsų savanaudiškas širdis, užkietėjusias ar baukščias sąžines, į korumpuotas struktūras. Jei norime – nužengti į mūsų pragarus, į vietas, kurias slepiame net nuo savęs. Ir ten, iš vidaus mus sutaisyti. Šio remonto kaina yra kryžius. Tik ne mes ją sumokame, o jis – Dievo Avinėlis. Tai nori pasakyti Jonas Krikštytojas.

Mūsų tikėjimas nėra apie Dievą, kuris išsprendžia mano problemas ir todėl yra kažkokiu būdu patiriama tikrovė. Nėra apie Dievą, kuriuo galima naudotis vienose situacijose, o kitose – ne. Nėra apie Dievą, kurį reikia įtikinėti ilgomis maldomis ir kuris man duoda kažką sukurto, t. y. tai, kas nėra jis pats, arba išpildo mano norus.

Tai žinome, nes kiekvienas, kuris meldžiasi Tėve mūsų malda, prašydamas kasdienės duonos, rimtai nesitiki, kad ši duona pateks ant stalo kitaip nei mūsų rankų darbu. Dievas neperima mūsų darbo ir neperima mūsų problemų valdymo. Tai, ką Dievas mums duoda savo Sūnuje, yra ne kažkas sukurta, ne sukurta malonė, bet Jis pats. Nors ir atrodo, kad jis tampa vis mažiau paklausus, bet mes neturime kito Išganytojo, kaip tik Jono parodytą Dievo Avinėlį.

Kad ir kaip mūsų modernus pasaulis tvirtintų, kad jam pakanka savęs paties, ir Dievas tapo nereikalingu, bet mums reikia Išganytojo, visiems kartu ir kiekvienam atskirai.