Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy. Jis sakys Viešpačiui: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi.“ Ps 91, 1–2
Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:
Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.
Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:
Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. Mt 4, 1–11
Gavėnios malonė
Kiekvienais metais pirmąjį gavėnios sekmadienį skaitome, kaip Jėzų Dvasia veda į dykumą. Ten jis pasninkauja ir meldžiasi. Be abejo, kai jis bendrauja su Tėvu ir vis geriau supranta savo pašaukimą bei savo gyvenimo žemėje užduotį, – tai labai galinga, Dvasios pripildyta patirtis. Kai mes įsipareigojame gavėnios maldos ir pasninko praktikoms, sekame Jėzaus pavyzdžiu prieš jam pradedant viešąją tarnystę. Šis maldai skirtas laikas stiprina mūsų santykius su Dievu ir sutvirtina mūsų tikėjimo pagrindą, padedantį atlaikyti neišvengiamus gyvenimo išbandymus.
Po keturiasdešimties dienų, praleistų dykumoje, Jėzus yra gundomas velnio, siūlančio jam viską, ko žmogus galėtų norėti gyvenime. Daugelis šiandienio pasaulio gundymų pažįstami ir mums. Pinigų, prestižo, galios ar patogaus ir be rūpesčių gyvenimo vilionė gali būti labai stipri. Apie gundymą leisti šiems dalykams mus valdyti šv. Ignacas Lojola kalba Dvasinių pratybų skyriuje Pradžia ir pagrindas. Dvasinė laisvė – tai gebėjimas atsisakyti vieno dalyko dėl kito ir atpažinti Dievo dovanas daugelyje žmonių, vietų ar mūsų gyvenimiškų patirčių.
Galbūt pradėdami šį gavėnios laikotarpį galime atsisakyti plano ar lūkesčių, kaip atrodys ateinančios keturiasdešimt dienų, ir būti atviri Dievo malonei, mumyse ir per mus veikiančiai netikėtais būdais.
Leidimas publikuoti gautas iš USA Midwest Jesuit Province. Nuotraukos t. Vidmantas Šimkūnas, SJ