Dalis katalikų jau apie Jėzaus Kristaus Krikšto šventę, sausio viduryje, nusprendė kaip šiais metais švęs Gavėnią, kaip praktikuos atgailą, kokiems artimo meilės darbams savo rankas ir širdį skirs. Tad galim sakyti, jog šis straipsnelis vėluoja, kai per dešimtmečius jau laikaisi nusistovėjusios tvarkos, dėmesį skirdamas ne tiek savigraužai, savęs kaltinimui, svarstant nuodėmes, kiek kaip patarnauti kitiems žmonėms ir jų reikmėms.

Šiais laikais nemaža dalis senų žmonių yra vieniši – jų vaikai bei anūkai gyvena tolimame didmiestyje. Netoli Anykščių kalėdodamas kunigas rado 22 trobų kaimą, kuriame gyveno 22 našlės. Vaikai Vilniuje ar Kaune, negali kas sekmadienį bažnyčion pavežti, o autobusai tik darbo dienomis.

Pietų Amerikoje nėra penktadienio pasninko – susilaikymo nuo mėsos, nes popiežius už nuopelnus Bažnyčiai tais laikais atleido juos nuo tokios pareigos. Laimingos šalys, kuriose dar tvirtai laikomasi penktadienio „pasninko“ ištisus metus. Tada vietoj bent 5% mėsos turinčių dešrelių, daktariškos dešros yra valgomos šviežiai rūkytos lašišos, krabai, austrės ar kitos jūros gėrybės, kad iš mėsai sutaupytų lėšų būtų galima sušelpti vargstančius – nes tai vienas iš pasninko tikslų kartu su savitvarda.

Šalyje kur pasninkas yra neaktualus, Gavėnios metu įvestas Draugiškumo ar Broliškumo sąjūdis stoti už tikėjimą ir teisingumą kasdieniame gyvenime: savo kaime, darbe, mokykloje, savivaldybėje ir plačiau. Brazilijoje nuo 1965 kasmet tos Brolybės nustato pilną programą šeimoms, mokykloms, parapijoms. JAV vyskupai skatina imtis kito būdo įgyvendinti susitvardymą – būtent artimo meilės darbais.

Aplankymo dovana

Labai geras pasninkas – lankyti senelius, rašyti laiškus vienišiems, užeiti trumpam ar jiems paskambinti telefonu ar vaizdo skambučiu. Labai mėgdavau lankyti panelę Šuopytę. Gyveno viena, be galo maloni, pas ją ant stalelio visada buvo pyragaičių, o didelėje palangėje – skruzdėlių eisena. Gyvendama medinio namo pirmajame aukšte sugalvojo suvaldyti ateives, paberdama cukraus takelį ant palangės palei rėmus. Tai jos ramiai dieną naktį ten tvarkėsi, kitur namuose nelankstydamos.

Mūsų biologijos mokytoja Anina, kaip ir kitos auklėtojos, paseno ir mielai kalbėdavo apie gamtą. Aš klausydavausi jos pasakojimo apie nuostabius pajūryje regėtus povandeninius reiškinius ir įvairiausius gyvūnus, jų gyvenimo sąlygas. Kažkiek pakalbėjus, prieidavome prie esmės, Anina atnešdavo krepšelį su saldžiais sausainiais, kurių slėpiningą skonį tik ji mokėjo sukurti iki kone 98 m. amžiaus.

Su Jurgiu buvo kitaip, kiekvieną savaitę, 17 metų, užeidavau pas jį. Kartais pavykdavo išvežti į kiemelį pajusti saulutę. Dažniausia, jis gulėdavo savo lovoje, o aš atsisėdęs šalia pasakodavau naujienas, kurias jis taip norėjo sužinoti. Jis džiaugdavosi, kad „įdomiai perduodavau žinias“, o po kelių sakinėlių jo galva nulinkdavo ir jis užmigdavo. Pabūni, pagalvoji, dar pakalbini. Tuomet sustoji pas Ireną, dėkinga širdimi praleisdamas valandėlę su močiute, padariusę tiek gero mums ir kitiems žmonėms.

Jonas buvo kitoks. Po dienos reikalų ir darbų, o kartais vidudienį tarp darbelių, susėsdavome po dviem kaštonais. Jonas pasakoja iš tokios žilos, kaip jis, senovės arba dalijasi savo pažiūromis į šiandienos reiškinius – keistenybės TV ekrane, kaip kunigai vaidina filmuose, kaip kaubojai ir indėnai kitoje valstijoje dar šaudosi, o jūrose piratai bures išskleidžia.

Karanauskienė būdavo visada labai maloni, ji žinojo viską, kas vyksta parapijoje: kas kokiam dalykui gabus, kam reikia padėti, kaip galime bendradarbiauti. Mielai, neapkalbėdama, nurodo, pasakoja, pasidžiaugia, primena. Kartais netyčia užklysdavau pas Reginos mamą, kai po ilgesnės kelionės keletą šimtų metrų prieš savo namus sustoji, žinodamas, kad ant pečiaus visada šyla riebus patiekalas. Ar sustoji pas Pranutę, gyvenančią lyg parkelyje. Ji nuolat būna labai užimta daugybe įvairių veiklų. Ji ypač mėgdavo gaminti uogienes, su kuriomis jai nebuvo gaila skirtis.

Čia pasakoju apie žmones, kuriuos aplankydavau, su kuriais buvau nuo seno pažįstamas ir su kuriais tik apsilankant susipažinau ir vėliau susidraugavome. Būna vienišų žmonių, neturinčių nei artimųjų, nei lankytojų, kaip toks čekas, kuris taip mielai kas savaitę pasakoja apie savo gyvenimą savo kalba. Kartais supranti žodį ar išsireiškimą, atidžiai klausaisi, linkteli, tada (prieš karantinus) paduodi ranką, paglostai, apkabini ir atsisveikini.

Kaip šiandien galiu pasninkauti

Labai geras ir naudingas pasninkas – lankyti senelius, skambinti vienišiems žmonėms, parašyti laiškelį ar atviruką, užnešti lauknešėlį, ir išsinešti malonaus žodelio ir šypsenos dovaną, nors nekenkia saldainiukai, pyragaičiai, kiti atsitiktini skanėstai.

Antrojo karantino metu skaitau, ką kiti daro, kai senelių ar vienišų žmonių negali įprastu būdu lankyti. Dabar labai mėgstama tarnyba – neprašius nukasti ar nušluoti namelio slenkstį, takelį. Ne tik vyresnio amžiaus žmonių, o gedinčių dėl artimųjų mirties Covid19 metu. Kiti ima ir paruošia šiltą patiekalą, kad pradžiugintų kaimyną, giminaitę ir mažai pažįstamą žmogų. Visai neseniai dalijo Užgavėnių blynus tiems, kuriems sunku, kurie stokoja. Daug kur pasitarnaujama atnešant malkų į namus, kai pačiam žmogui sunkiau. Nereikia ilgai susitikti, o tarnystė labai gyvenimiška.

Labai miela dovanėlė – vaikų piešinėliai. Jie pripiešia lapų lapus, kartais užrašo žodį, kitą, jei moka rašyti. Turbūt yra prieš pašto taisykles tokius paveikslėlius su širdele ar gėlyte įdėti į pašto dėžutę, tai galima užkišti už plyšio prie durų. Netikėta dovanėlė, dėmesys labai brangus.

Dar kitas būdas, pasveikinti žmogų. Žinoma, per karantiną tapome labiau privatūs, asmeniški, ir tarp daugiau žmonių jau nejauku. Bet jei žmogus iš tolo sveikinasi, ar matydamas veidą lange pamoja, gal neturi jokių piktų kėslų nusišypsodamas ir eidamas savo keliais.

Spalvingas nešimas – dalintis žurnalais, pvz., Artuma, Ta Pati, Saleziečių žinios, Laiškai bičiuliams, Magnificat vaikams ar Bitutė – tai kas, kad senesnis numeris – dabar daug laiko skaityti ar bent paveikslėlius vartyti.

Senais laikais buvo vyresnio amžiaus žmonių mėgstamas užsiėmimas. Per gyvenimą prisirenka žurnalų, paveikslėlių, Iš jų iškarpo paveikslėlius, suklijuoja į albumą – ir išeina vieno egzemplioriaus spalvota knyga, kurią senelių namuose ar ligoninėje galima vartyti ir vartyti.

Jeigu prieinamas internetas, kompiuteris, dabar parapijos, mokyklos sudaro būrelius. Sutaria kokį penktadienį visi susijungti, kepti ar virti tą patį ar tam tikrus patiekalus, apie juos kalbėti, aiškintis, mokytis ir mokyti. Siuvančios ar kitais rankdarbiais užsiimančios taip pat susitinka online, pasidalina patirtimi, pasidžiaugia ką pavyko atlikti.

Ką jau kalbėti apie būsimą Gavėnios pabaigą. Verbų pynimo būrelis internetu, margučių konkursai ar pamokėlės kaip margučius dalinti vašku, peiliuku, teptukais, burokais ar kuo bedažytume. Taip bendrauja ir sodus, daržus turintys, kai artėja pavasaris.

Arba artimieji, giminės, pusseserės, pusbroliai šventės dieną susitinka online melstis ir bendrauti kartu. Arba neakivaizdiniam, bet vaizdžiam gimtadieniui. Čia vaizduotei nėra galo, kai negalima artimai bendrauti, ieškome būdų kaip tuos du metrus, dešimt ar dvidešimt kvadratinių metrų erdvės išlaikyti, bet nepaliauti bendrauti.

Gražaus pasninko visiems!

t. Antanas Saulaitis SJ