Per adventą mus lydi simboliai: vainikas, žvakės, eglutė, žvaigždė, violetiniai liturginiai drabužiai ir žinoma Biblijos skaitiniai – visus 4 sekmadienius pranašas Izaijas

„Prikabink savo vežimą prie žvaigždės!“ – šis posakis priskiriamas genijui Leonardui da Vinci, kuris gerai žinojo, koks skirtumas, ar prie gyvenimo vežimo pakinkai asilą, ar arklį, ar – tuo metu dar nežinomą – traktorių, ar vis dėlto žvaigždę. Nors asilas, arklys ar traktorius gali ištraukti vežimą iš purvo, vieno dalyko jie niekada nepajėgs: jie negali padaryti to, ką gali žvaigždė. Ji nukreipia žvilgsnį aukštyn, leidžia matyti daugiau nei tik purvo brastą ir artimiausią žingsnį. Žvaigždė, padeda peržengti ribotą suvokimą ir pasaulio bedugnes.

Kodėl toks įžanginis paveikslas Adventui? Ar tik dėl to, kad žvaigždės spindi iš kalėdinių reklamų ir – kaip paradoksalu bebūtų – užtemdo Advento žinią? Ne! Priežastis kita. Tai vyras, gyvenęs aštuntame amžiuje prieš Kristų, kuris ne tik savo gyvenimo vežimą buvo prikabinęs prie tam tikros žvaigždės, bet šaukė tai padaryti ir tautiečius. Jo vardas jau nurodo į tą žvaigždę: Izaijas reiškia Dievas yra pagalba! Ciniškas šiuolaikinis žmogus pašieptų, kad tai tik pamaldūs žodžiai situacijoje, kuri toli gražu nėra gera. Ar tai būtų 740 m. prieš Kristų ar 2025-ieji, – koks skirtumas?

Kodėl pranašas Izaijas lydi mus per Adventą, kodėl jo senas tekstas kas sekmadienį vis skaitomas? Anuomet didžioji dalis Jeruzalės gyventojų gyveno skurde, o elito grupės prabangoje ir buvo korumpuotos. Šiaurės ir Pietų karalystės – Izraelis ir Judas – bandė sudaryti karinę sąjungą ir ginklavosi iki dantų. Baimė dėl galingo priešo Asirijos aptemdė politikų ateities viziją. Daugybė „ateities prognozių specialistų“ tik kurstė baimę. Tie specialistai tuomet nebuvo nei moksliškai, nei žurnalistiškai išsilavinę. Tai vienintelis skirtumas nuo šiandien. Bet nuotaikos tos pačios.

Ką Izaijas nori pasakyti tada ir po 3000 metų? Izraelis ir Judas, nepaisant karinių aljansų ir ginklavimosi, vis tiek pateko po persų, o vėliau babiloniečių valdžia. Bet Asirija ir Babilonas žlugo. Ir dar daug karalysčių ir imperijų išnyko per šiuos beveik 3000 metų? Tai įvyko nepaisant įvairiausių ginklavimosi projektų. Ar Izaijo tekstai dar turi prasmės šiandien? Atsakymas paprastas, nors ir lengvai suklaidinantis. Žvaigždė, prie kurios Izaijas pririša gyvenimo vežimą, turi vardą – Dievas padeda – pats Dievas gelbsti. Tikinčiam tai ne tik pamaldūs žodžiai? Žmonės, kurie šį tikėjimą, šią žvaigždę pririša prie savo gyvenimo vežimo, neatleidžiami nuo pastangų – politinių ir socialinių ir kitų. Priešingai! Tačiau žvaigždė apšviečia jų veiklos lauką. Ji dovanoja šviesą politinės grėsmės tamsoje, taip mažindama baimę, blogą politikos patarėją.

Galiausiai svarbiau už politiką yra asmeninis gyvenimas. Žvaigždė vardu „pats Dievas gelbsti“ dovanoja šviesą mano asmeninių krizių tamsoje. Ypač tada, kai politinės ir socialinės strategijos išsenka. Kai patiriame radikalų žlugimą. Kai žmonės ima mūsų vengti. Kai senstame ir sergame, liekame namuose, jaučiamės atskirti nuo gyvenimo tėkmės.

Mažai padeda asilas ar modernus traktorius ar ekranas, kuriuos mėginame pakinkyti prie vis labiau vienišo ir apkartusio gyvenimo vežimo. Nepajudame iš vietos, nes mintys sukasi ratu. Trūksta perspektyvos, gal vilties, gal prasmės. Žvaigždė, kuri turėtų sužibėti mūsų tamsybėse, daugeliui nežiba. Įkalinti senstančiame ar sergančiame kūne, atsidūrę šaltame socialiniame egzilyje, nesuskaičiuojami žmonės kenčia, nes prarado tikėjimo ir vilties žvaigždę. Į ką dar jie gali dėti viltį? Ar ką nors gali pasiūlyti Adventas?

Po trijų savaičių – Šventą naktį girdėsime Izaijo pranašystės tąsą. Žvaigždė, kurią Izaijas pririšo prie savo amžininkų – tautos, gyvenančios tamsoje vežimo, bus susieta su konkrečiu gyvenimu. Gyvenusieji tamsoje, išvydo šviesą, tūnantiems neviltyje užtekėjo šviesybė.

 „Nes kūdikis mums gimė, sūnus duotas mums“. Šis Sūnus, Dievo Sūnus, visą savo gyvenimą stengėsi pririšti žvaigždę prie kiekvieno žmogaus gyvenimo vežimo. Ir patyrė nesėkmę – mirė su Dievo apleistumo jausmu. Jis krito taip žemai, kaip žemai negali nukristi joks žmogus, kad pakeltų tuos, kurie žlunga, kurie, regis miršta Dievo apleisti.

Mums dovanojamas adventas, pranašas Izaijas, o gal ir mirguliuojančios reklamų žvaigždutės gali priminti savo gyvenimo vežimą pririšti prie žvaigždės, kuri nėra iš šio pasaulio. Žvaigždės, norinčios mus nuvesti į mūsų tikruosius namus danguje. Su ja mes pajėgsime eiti savo keliu ir džiaugtis daugybe jėgų, kurios tame kelyje mus paremia – visais tais asilais, arkliais, traktoriais ir dar daug kuo kitu.

Būtent todėl, kad šią žvaigždę prie savo gyvenimo vežimo buvo pririšęs didis evangelikų teologas Dietrichas Bonhoefferis, nacių kalėjime, laukdamas mirties nuosprendžio įvykdymo galėjo parašyti savo garsiausią eilėraštį:
„Galingų, gerų jėgų tyliai apsupti, ramiai laukiame, kas beateitų. Dievas su mumis vakare ir ryte, ir tikrai – kiekvieną naują dieną.“

Homilija sakyta II Advento sekmadienį 13 val. šv. Mišiose.

Nuotrauka – t. Vidmantas Šimkūnas SJ