Gerasis Samarietis

Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Kažin, kiek kartų esame girdėję šiam sekmadieniui skirtą palyginimą apie gerąjį samarietį. Gal šimtus kartų, priklausomai nuo mūsų amžiaus. Gali skambėti keistai, bet tam tikra prasme galbūt šį palyginimą esame girdėję per dažnai. Jį norime sušvelninti, paversti puikia istorija apie žmogų, padedantį kitam kenčiančiam. Galbūt manome, kad tas žmogus tiesiog atsitiktinai buvo samarietis, bet taip nėra. Gerojo samariečio palyginimas kviečia mus radikaliai sekti Viešpačiu Jėzumi.

Jėzaus laikų samariečiai nemėgo žydų, o žydai nemėgo samariečių. Jie ne tik nemėgo vieni kitų. Jie vieni kitų nekentė. Samariečiai buvo kilę iš žydų, kurie liko Palestinoje per Babilono tremtį VI a. prieš Kristų. Daugelis jų sukūrė mišrias šeimas su pagoniais ir pagoniškus papročius supynė su žydiškais. Žydams samariečiai atrodė niekingi, blogesni už pagonis, nes iš vidaus kėsinosi į žydų įstatymą ir tradicijas. 128
m. prieš Kristų, žydai įsiveržė į Samariją ir sudegino jų šventyklą. Samariečiai keršydami įsibrovė į žydų šventyklą Jeruzalėje ir ją išniekino, mėtydami aplink mirusių žmonių kaulus. Visą Šventyklą reikėjo išvalyti ir iš naujo pašventinti. Jėzaus gyvenimo metu samariečiai iškrėtė garsųjį „balandžių pokštą“. Pakeliui į Šventyklą jie sulaikė žydų siuntą. Ten buvo balandžiai, kurie turėjo būti paleisti per iškilmingas pamaldas Šventykloje. Samariečiai sugalvojo būdą, kaip kartu su balandžiais įdėti žiurkių ir pelių. Kai balandžiai buvo paleisti, iššoko ir žiurkės, o žmonės supanikavo, puolė prie durų ir sužlugdė iškilmingas pamaldas.

Mums tai gali atrodyti juokinga, tačiau žydams tai tikrai nebuvo juokinga. Nejuokinga kaip ir oficialios pirmojo amžiaus žydų maldos dalis, kuria žydai prakeikdami samariečius meldėsi, kad jų nebūtų amžinajame gyvenime. O samariečiai atsakydavo tuo pačiu, kasdien keikdami žydus. Toks yra šio palyginimo kontekstas.

„Kas gi, Viešpatie, – klausia advokatas, – yra mano artimas? Kam turiu rodyti Dievo meilę?“ Na samarietis turėtų rodyti Dievo meilę žydui, o žydas – samariečiui. Nors samarietis mieliau nekęstų žydo, nei jam padėtų, ir nors žydas mieliau mirtų, nei priimtų samariečio pagalbą, radikalus Viešpaties kvietimas visiems yra rodyti Dievo meilę.

Visos šios kalbos apie samariečius ir žydus atrodo gana toli nuo mūsų. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. Nes čia pat apstu susipriešinimo tarp tautų, rasių, orientacijų, partijų, kaimynų, giminių, net šeimų narių…

Radikalūs Viešpaties reikalavimai apibendrinami taip: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane“.

Mums lengviau vis iš naujo prisiminti savo nuoskaudas nei sekti Kristumi. Tačiau esame krikščionys – pašaukti sekti Jėzumi, net ir tada kai jis ant kryžiaus žvelgia į Jį nukryžiavusius ir sako: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.“ Palyginimu apie samarietį Jėzus vėl įmantriai apsuka klausimą ir priverčia atsakyti patį klausėją, kas jo artimas – žmogus, kuris parodė gailestingumą. Jėzus pagiria tokį jo atsakymą. Ir vis tik, gerojo samariečio palyginimas yra daugiau nei įpareigojimas rūpintis kitais. Tai radikalus reikalavimas atsigręžti net į tuos, kurie mus įskaudino.

Ir čia būtų galima baigti.

Tačiau, kalbant apie meilę, apie Dievo įsakymus, man vis neduoda ramybės įsakymas mylėti savo artimą, kaip save patį. Nors jis dažnokai kartojamas ir lyg savaime suprantamas. Bet ar iš tikrųjų? Todėl užbaigsiu beveik eretiška mintimi ir kvietimu klausytojams sugalvoti savo užbaigą…

Man, iš kunigiškos patirties atrodo, kad dažnu atveju neužtenka iš konteksto ištraukto kartojimo – mylėk kitą, kaip save patį. Nes ne retai mes savęs nemylime, žalojame, nemėgstame, graužiame neigiamai galvodami, tuščiai puoselėjame kaltės jausmą, save menkiname net niekiname, kai kurie net mėginame save žudyti. Jėzus gi kviečia vieni kitus mylėti, taip, kaip jis myli.

Viena iš priežasčių, dėl kurių einame į Bažnyčią, galbūt gali būti melsti malonės sekti Kristumi, jo nusistatymu net ir ant kryžiaus ir siekti mylėti, kaip jis kitus, bet ir save. Tai visai ne egoistiška, o tikra ir sunkiau nei gali atrodyti.