Sekmadienio skaitinius ir Evangeliją skaitykite:
O kas jeigu?
O kas, jeigu tai, ką girdime sekmadienio evangelijoje prisimintume visą savaitę?
O kas, jeigu aš išdrįsiu patikėti, kad Dievas su manimi turi dar nebaigtų reikalų?
Šiuos klausimus girdžiu šiandienos skaitiniuose.
Žydų rabinas pasakoja tokią legendą.
Vienas vyras, po darbo skubėjo namo. Eidamas per tiltą jis pamatė žmogų sėdintį ant jo krašto su ilga virve, kurios vienas galas buvo pririštas prie jo riešų, o kitas laisvas.
„Labas, ar gali man truputį padėti ir palaikyti virvės galą? – paklausė sėdintysis.
Praeivis atsakė: „Žinoma, mielai“.
Ir staiga čaižus šauksmas: „Gelbėkit“. Sėdėjęs ant tilto žmogus šoko į upę, o praeivis, kuris nė nesuprato, kas čia vyksta tiesiog laikė virvę, ant kurios kabalavo anas žmogus.
Pažiūrėjęs žemyn jis ėmė šaukti: „Ką tu darai, greit lipk į viršų“.
Kabantis žmogus atsakė: „Ne tu turi mane laikyti“.
„Nejuokauk, lipk į viršų, aš ilgai neišlaikysiu tavęs. Jei mėginsi lipti, galbūt mums pavyks.“ Šaukė žmogus viršuje.
„Ne tu turi mane laikyti, o jei paleisi, tai jau tavo kaltė. Mano gyvenimas tavo rankose.“
Vyras viršuje vėl maldavo: „Prašau, lipk į viršų, man jau tirpsta rankos ir neišlaiko virvės. Aš gi negaliu stovėti ir tave laikyti amžinai.“
O aš galiu ir noriu šaukia žmogus apačioje. Aš tavo našta. Kaip apskritai tu drįsti prašyti, kad aš lipčiau į viršų.
Žmogus viršuje: „Skaičiuoju iki 5 ir tu pradedi lipti, arba aš paleidžiu virvę“.
„Ne – aš tavo artimas. Negi nežinai, kad savo artimą turi mylėti. Tai pirma. O antra, kur tavo žmoniškumas? Kas su tavimi negerai, kaip tu apskritai gali net pagalvoti mane apleisti? Nepalik manęs!“
Bet viršuje stovėjęs vyras paleido virvę ir nuėjo namo.
Presbiterionų pastorius sako: „Mūsų bendruomenėse, parapijose, maldos, rekolekcijų grupelėse gali būti panašiai. Vadovai, dvasiniai palydėtojai, pastoriai stengiamės, kiek galime, bet mes nė vienas nesame Išganytojas.
Be galo svarbu patikėti, kad Dievas su manimi turi dar nebaigtų reikalų. Jų niekas kitas už mane nesutvarkys, nei kunigas, nei dvasinis palydėtojas nei psichologas. Visi jei pasirengę padėti ir tai nėra mažai.
Jei jautiesi, kaip tas žmogus kabaruojantis po tiltu, turi pajudėti ir pats – sako anas presbiterionų pastorius.
Šiandien girdime mažai žinomą pranašą Habakuką. Jis iš taip vadinamos „mažųjų pranašų“ grupės. Tačiau jo raštuose gausu išminties, vilties ir pozityvo. Ką gi rašo mums „mažasis“ Habakukas? Tai net gi ne Dievo žinia tautai, o veikiau jo malda Dievui.
Jo tarnystės laikas sutampa su paskutiniu Judo karalystės egzistavimo dešimtmečiu prieš užvaldant Babilonijos imperijai. Babilonijos okupacija buvo labai žiauri ir viską naikinanti – kultūrą, religiją, socialinę tvarką. Jai tereikėjo tik darbo jėgos, kitaip tariant vergų. Šitame baisiame kontekste aidi Habakuko aimanos: Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi?
O ką atsako Dievas: – aiškiai užrašyk mano viziją, kad visi matytų ir suprastų, kai ji išsipildys.
Gaila, bet tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai vieną kultūrą, bendruomenes, net civilizaciją triuškina kita.
Gal Habakuko vardas ir skamba keistai, bet pasaulį aplink save jis matė ir gebėjo įvardinti labai aiškiai. O dar įspūdingiau, kad jis niekada nenustojo vilties. Matydamas baises suirutes, žvelgdamas mirčiai į akis, vis tiek tikėjo, kad Dievas su savo tauta turi dar nebaigtų reikalų.
Prieš keletą mėnesių važiuoju metro Miunchene ir girdžiu kaip kalbasi 2 maždaug mano amžiaus vyrai. Vienas jų sako. Aš tai nenorėčiau šiandien būti jaunas. „Kodėl gi?“, klausia kitas. Pirmasis sako: „Prisimink, kai mes buvome jauni, nepaisant šaltojo karo ir nepritekliaus, pasaulis aplink mus atrodė geresnis. Mes daug dirbome ir tikėjome, kad mes gyvensime geriau nei mūsų tėvai, dabartinis jaunimas tuo jau nebetiki“. Tai nebuvo viltingas pokalbis.
1937 Golden Bridge San Franciske pagrindinis inžinierius Josef Straus sumanė po visu tiltu, įtaisyti apsauginį tinklą. Jo kaina mūsų laiku beveik 3 milijonai dolerių. Tilto valdyba prieštaravo, sakydama, kad tai tik didžiulis pinigų švaistymas. Tačiau jei numatė, kad vykstant tilto statybai gali nuo jo nukristi ir žūti apie 35 darbininkai. Strauso tinkas išgelbėjo 19. Tiesa 11 žmonių žuvo, kai nukrito su pastoliais, kurie pramušė tinklą.
Net kai mes suklystame, kai pavedame, kai prisižadame ir neištesime, mes niekada nepramušame Dievo gailestingumo tinklo.
Ar tiki, kad Dievo vizija tavo gyvenimui gali būti šviesesnė, nei iki šiol?
Ar tiki, kad Dievas dar turi numatęs gerų dalykų tavo gyvenimui, tavo šeimai, mūsų visuomenei, pasauliui? O kas, jeigu iš tikrųjų patikėtum, kad Dievas su tavimi turi dar nebaigtų reikalų?