Kartais gavėnia lyginama su keturiasdešimties dienų kelione. Todėl šiandien galėtume klausti: kaip keliausiu per gavėnią – kaip turistas ar kaip piligrimas?

Turistas paprastai nori patogios kelionės. Kur bekeliautų, jis visur aplink save nori turėti jam pakankamai įprastą pasaulį, kiek įmanoma mažiau pavojų ar iššūkių. Maistas, viešbutis, kalba, pinigų atsargos… visa turi būti panašiai kaip namuose. Tai kelionės, kurias agentūros siūlo kaip „Viskas įskaičiuota“.  Po tokios kelionės turistas grįžta namo su fotografijomis, suvenyrais ir maloniais prisiminimais. Gal esame panašių patirčių turėję ir daug kas mėgstame vienaip ar kitaip keliauti kiek išgalime.

Piligrimas gi taip pat iškeliauja, tačiau kelionėje ieško kažko daugiau, kas pranoktų jo aplinką. Taigi savo esme piligrimystė yra kelionė į nežinią, kai gali nutikti kas nors nauja, nenumatyta. Piligrimui reikia tikėjimo išdrįsti atsiduoti į Dievo rankas. Jis nusiteikęs nepatogumams, gal net pavojams. Piligrimas taip pat kai ką parsineša namo, bet tai antraeiliai dalykai. Piligrimystės esmė, kad žmogus namo grįžta kažkiek pasikeitęs. Šitaip rašo Jean Dalby Cliff.

Kaip gi keliausime per gavėnią, kaip turistai ar kaip piligrimai? Turistui gavėnia gal nebus labai įdomi, be šiandienės šv. Valentino dienos, Kaziuko mugės ir velykinių nuolaidų nelabai kas viešumoje patrauks akį.

Jeigu išdrįsčiau į gavėnios kelionę leistis kaip piligrimas. Gal jau šiandien galėčiau pagalvoti, kaip sudėliosiu savo kelionės akcentus.

Centrinis Naujojo Testamento įvykis taip pat yra piligriminė kelionė, į kurią leidžiasi Jėzus. Jis keliauja per gyvenimą, per kančią, mirtį ir grįžta namo pas Dievą su Didžiojo penktadienio randais ir Velykų garbe. Tam tikra prasme jis grįžta pasikeitęs, nes su juo grįžtame namo ir visi mes – jo atpirktieji žmonės.

Evangelijų pasakojimas apie Jėzaus gundymą tik patvirtina jo piligrimystę. Paprastai turistai neina į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad būtų taip išmėginti. Be to, Jėzus buvo Dvasios nuvestas ir taip pasitikėjo Dievu, jog ilgai galėjo išbūti keistoje atšiaurioje aplinkoje. Iš dykumos jis grįžo būdamas kitoks žmogus – bandytas, bet nenusidėjęs. Po šių keturiasdešimties dienų jis jau pasirengęs tęsti piligriminę kelionę į nežinomybę per išdavystes, apleidimą, kentėjimus ir netgi mirtį. Jis pasirengęs vesti savo tautą į naują galutinį egzodą, kurį vadiname išganymu.

O kaip mes? Ar nesuksime galvos ir gyvensime kaip turistai, mėgindami pro viską praeiti per giliai neužkabindami, kad nepatirtume diskomforto vidinio ar išorinio? O jei galvočiau apie piligriminę gavėnios kelionę, tai ką nors turėčiau keisti, koreguoti požiūrį, akcentus, peržiūrėti kam ir kiek skiriu laiko, dėmesio, kaip su mano kalba ar ji pagarbi, kaip su mano mintimis ar jos ne per daug apie mane patį, ar įtraukiu ir kitus, ar mano elgesys teisingas….

Pagaliau ar mūsų nepopuliari gavėnia ir paskelbti gailestingumo metai su siūlymais pereiti per 7 bažnyčių duris ir kitos religinės praktikos mums padės kiek nors labiau tapti tikrais piligrimais, o ne religiniais turistais?

Negalvoju, kad mes dabar mesime studijas, darbus, šeimas ir išeisime į Labanoro ar Varėnos miškus. Tačiau kita vertus, gal ši gavėnia, šis sekmadienis, parodantis Jėzų tokį žmogišką ir artimą piligrimą gali pasiūlyti ir man imtis ko nors, kad ir nedidelio, bet tikro žmoniško – krikščioniško.

Linkiu geros kelionės savaitei. Tikiu, iš Dievo malonės ji tokia ir bus. O kaip keliausiu per ją, kaip turistas ar kaip piligrimas, jau priklausys ir nuo manęs.