Tomas mato Jėzaus žaizdas

Ištrauką iš sekmadienio Evangelijos skaitykite čia.

Richardo Štrauso operoje „Salomėja“ yra gili scena, kuri, atrodo, tinka šiam sekmadieniui. Nazariečiai pasako Erodui, kad Mesijas prikelia mirusius. Žmogus, ant kurio sąžinės guli daug žmogžudysčių, su siaubu reaguoja: „Aš jam tai draudžiu. Būtų baisu, jei mirusieji sugrįžtų ir atkeršytų“.

„Palieskite mano žaizdas – sako Prisikėlusysis. Aš nesu jūsų nesėkmių ir išdavysčių atminties vaiduoklis. Aš nenoriu sustiprinti jūsų sąžinės graužaties. Aš noriu jus sutaikyti. Todėl valgysiu ir gersiu su jumis, kaip anksčiau. Noriu, kad visas jūsų dėmesys būtų sutelktas į mano kūną. Ne į doktriną, ne į programą ir tikrai ne į moralizuojantį – konservatyvųjį ar progresyvųjį – rodomąjį pirštą. Jei ką norite parodyti, tai parodykite Jėzaus žaizdas, užuot maudęsi moralizavimo rūgštyje“. Sako mano profesorius.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, šiandienos evangelijos žinia krikščionybę parodo kaip labiausiai kūnui draugišką religiją. Kūnas yra privilegijuota vieta, patirti Dievą. Nes kūnas yra ta vieta, kur meilė tiesiogine prasme tampa apčiuopiama rankomis. Kai rankos solidariai dalina gėrybes, kai padeda kitam. Kai įsimylėjėliai glamonėja vienas kitą. Kai jaučiama nauja, gimstanti gyvybė.

Tačiau kūnas taip pat yra vieta, kur patiriamas bejėgiškumas, kančia ir priklausomybė nuo kitų malonės.

Viskas prasidėjo pirmos dienos vakare už užrakintų durų. Kambaryje, kur mokiniai pasislėpė, nes bijojo žydų vyresniųjų ir romėnų, kad nesuimtų, nenužudytų, kaip ir jų lyderio Jėzaus. Jie buvo tarsi įkalinti savo baimių.

Tos užrakintos durys yra simbolis visų mūsų baimių ir nerimų – dėl sveikatos, šeimos, karjeros, investicijų, apskritai dėl ateities…

Nepaisant visų užraktų, Jėzus ateina ir atsistoja jų tarpe. Prisikėlęs Kristus galingesnis už visas ir visokias mūsų baimes, jo nesulaiko jokie užraktai. Tai esminė Velykų žinia. Ji parodo, kad Dievo meilė galingesnė už bet ką šiame ir bet kuriame pasaulyje.

Teologai sako, kad būtent čia prasideda Jėzaus mokinių prisikėlimas. Nuo ištikimo ir kantraus Jėzaus gailestingumo, nuo atradimo, kad Dievas niekada nepavargsta ištiesti ranką ir pakelti mus, kai krentame. Jis nori, kad mes matytume Jį ne kaip darbų vykdytoją, kuriam turime atsiskaityti, bet kaip Tėvą, kuris visada mus prikelia. Gyvenime einame pirmyn nedrąsiai, neužtikrintai, kaip mažas vaikas pradedantis vaikščioti, kuris žengia kelis žingsnius ir krenta; dar kelis žingsnius ir vėl krenta, tačiau kiekvieną kartą tėvas vėl pastato jį ant kojų. Ranka, kuri visada pastato mus ant kojų, yra gailestingumas. Dievas žino, kad be jo gailestingumo mes liksime ant žemės. Kad toliau eitume, reikia mus pastatyti ant kojų.

Daugelis galėtume sakyti, kad vis parkrentame, ir per išpažintis kartojame tas pačias nuodėmes. Viešpats tai žino ir visada yra pasirengęs mus pakelti. Jis nenori, kad nuolat galvotume apie savo nuopuolius. Jis nori, kad žvelgtume į Jį. Juk Jis mato savo vaikus, kuriems reikia Jo gailestingos meilės. Sako popiežius Pranciškus.

Pabaigai grįžkime prie mokinių. Jie paliko Jėzų Jo kančios metu, o dabar jautėsi kalti. Tačiau susitikęs su jais Jėzus nesakė ilgo pamokslo, o dovanoja ramybę. Jiems, kurie viduje buvo sužeisti, Jis parodo savo paties žaizdas. Dabar Tomas gali jas paliesti ir sužinoti apie Jėzaus meilę, nors šis ir buvo jį apleidęs. Dabar savo rankomis jis gali paliesti švelnų Dievo artumą. Tomas atvyko pavėlavęs, tačiau, gavęs malonę įtikėjo ne tik prisikėlimu, bet ir begaline Dievo meile. Dabar jis pasako patį paprasčiausią ir gražiausią tikėjimo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai jo prisikėlimas: jis įvyksta, kai jo trapi ir sužeista žmogystė įsilieja į Jėzaus žmogystę. Ten išsisprendžia abejonės; ten Dievas tampa mano Dievu; ten pradedame priimti save ir mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra.