Atvelykis

Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis prisipažino, kad žiūrėdamas į paveikslą „Miręs Kristus kape“ gali net prarasti tikėjimą. Paveikslas jį sukrėtė, tarsi uždėjo juodus akinius. Prieš 500 metų vokiečių-šveicarų dailininko Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslas įkūnija realizmą ir kartu beviltiškumą. Plačiai atmerktos mirusiojo akys žvelgia tik į kapo plokštę. Žinia aiški: yra gyvenimas! Bet tik prieš mirtį. Mirties galima tikėtis tik kaip išsigelbėjimo nuo kančios ir vargo. Ar šis paveikslas gali būti suprantamas ir kaip kultūros, užsidarančios šiame pasaulyje ir vis labiau sekuliarizuotos kasdienybės atspindys?

Dveji pandemijos metai daugeliui žmonių uždėjo tamsius akinius. Dėl karo Ukrainoje šie akiniai tapo juodi. Mes išgyvename ilgą ir sunkų laiką. Daugelį jis įstūmė į užsidarymą, vienus nuo kitų atitolino ir įbruko tunelinio mąstymo modelį. Atėmusi gyvenimo po mirties viltį perdėm sekuliarizuota kasdienybė palieka mums klaikų žvilgsnį į kapo akmens plokštę.

O kaip su mumis krikščioniais, kurie turėtume būti tarsi naujos kultūros raugas? Ar ir mes neužsidėjome tamsius akinius? Akinius, kurie mūsų laiko rūką paverčia juoda naktimi kai pilkas zonas matome, kaip juodas. Ar nesame gundomi daug ką matyti tamsiau, pvz. savo kančias, ligas, net gyvenimo tikslą ir prasmę? Ar nesame gundomi gyventi, tarsi Velykų nė nebuvę?

Gal kartais esame kaip Jėzaus mokiniai Didįjį šeštadienį, kuriems atrodė, kad viskas eina velniop. Planai ir viltys sprogsta kaip muilo burbulai ir pamažu užvaldo nusiminimo, kaltinimo ir kaltės dvasia. Užsidarę aukštutiniame kambaryje, jie tūnojo lyg kapo prieangyje. Jie buvo kaip žmonės, kurie užsideda tamsius akinius, kad nežiūrėtų kitiems į akis ir kad paslėptų savo siaubą ir sielvartą.

O dabar įsivaizduokime Mariją iš Magdalos, jos akis, kai ji pamatė, kad kapo plokštė nuritinta, o kapas tuščias. Įsivaizduokite Petro ir Jono akis, kai jie atėjo prie kapo. Akys plačiai atmerktos iš baimės ir siaubo. Evangelijos vis kartoja, kad moterys ir mokiniai buvo sutrikę. Jie nesuprato, tarsi jų proto akis būtų uždengta juodais akiniais. Žinia, kas Jėzus gyvas juos supurtė. „Kaip man pažvelgti Jėzui į akis?“ – galvojo tris kartus jo išsižadėjęs Petras. „Kaip pažvelgsime Jam į akis?“ – tikriausiai galvojo visi mokiniai, kurie bėgo ištikus bėdai. Tokiais atvejais labiausiai norisi užsidėti tamsius akinius, nes gėda ir nedrąsu, o su jais lyg saugiau.

Sekuliarizuota kultūra, o ir mes, krikščionys, tuneliniu žvilgsniu žvelgiame į savo kasdienybę ir neretai matome tik savo pačių kapo plokštę. Prisikėlęs Jėzus nori mums dovanoti „velykines akis“. Kas gi tai yra, ypač kasdieniame gyvenime?

Pirmiausia tai yra akys, kurių žvilgsnis nesustoja ties nesėkmės riba. Tai akys, kurių žvilgsnis nesibaigia kasdienio gyvenimo aklavietėse ir nesustoja net ties mirties riba. Šios akys ne tik žvelgia į kapo plokštę, kaip miręs Kristus Hanso Holbeino paveiksle, jos mato anapus: anapus sienos, anapus nesėkmės, anapus baimės, nuodėmės ir skandalo, anapus aklavietės, jos mato net anapus mirties. „Velykinės akys“ mato tikslą ir prasmę net sunkios kasdienybės tamsoje ir palengvina gyvenimo naštą. Tegul Eucharistijos šventimas II Velykų sekmadienį padeda mums nusiimti tamsius akinius ir dovanoja „velykines akis“.

Būtų galima sakyti Amen ir korektiškai užbaigti pamokslą. Tačiau daugelis teisėtai sakys, kad apie tai pamokslauti lengva, o gyvenimas atrodo kitaip. Todėl užbaigsiu sena legenda. Ji sako, kad net Jėzaus mokiniai danguje sunkiai suvokė, ką reiškia „velykinės akys“.

Velykų sekmadienis. Dangaus bendruomenė sėdi prie stalo. Jau seniai turėjo prasidėti vaišės. Svečiai pamažu nekantrauja. Tačiau Jėzus laukia. „Ko jis laukia?“ – galvoja vienas kitas šventasis. Galėtume pradėti valgyti, juk jau visi susirinkome. Staiga atsiveria dangaus durys. Lauke stovi Judas. Visi sustingsta, įtampa didėja. Tyla mirtina. Apaštalai pasižiūri vieni į kitus: „Kas čia dabar? Ko čia nori ta kiaulė?“ Jėzus ramiai atsistoja ir eina prie durų, kur stovi Judas. Jis paima jį už rankos ir sako: „Aš laukiau tavęs!“ Tada grįžta į kambarį ir sako: „Dabar jau galime pradėti Velykų vaišes.“

Jėzaus velykinę iniciatyvą įtraukti Judą į dangišką bendruomenę vargu ar galima suprasti grynai žmogiškai. Sakoma, kad Dievas gali rašyti tiesiai ant kreivų linijų. Ne tik ant dėl nesėkmės sukreivintų, bet ir ant tų, kurias nubrėžė baisi neapykanta. Jėzaus prisikėlimas perkeičia viską, kas kreiva. Netgi mirtis atsiduria savo vietoje. Prisikėlimo stebuklas pranoksta visus racionalius paaiškinimus. Jis susprogdina kapo plokštę, į kurią Holbeino paveiksle žvelgia miręs Jėzus ir būtent dėl to gali naujai įtvirtinti žmogaus didybę. Ne tik paties Jėzaus didybę, bet kiekvieno žmogaus. Net ir to, kurio gyvenimas baigėsi katastrofa!

Jėzau padovanok tokias „velykines akis“ mums visiems!