Sekmadienio Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Šiandienos skaitiniuose daug kalbama apie vandenį. Girdėta Išėjimo knygos paskutinė eilutė iškelia esminį klausimą: „Ar Viešpats yra tarp mūsų, ar ne?“. Į tai atsako Evangelija!

Nuo šiandien ateinančias dvi savaites skaitysime ir klausysimės pasakojimų iš Jono evangelijos. Joje daug simbolių ir įvaizdžių, kuriuos galime apmąstyti, iš kurių galime pasisemti dvasinės naudos. Norint giliau suprasti šiuos skaitinius, verta grįžti prie pirmų devyniolikos pirmojo skyriaus (Prologo) eilučių, kuriose pateikiami pagrindiniai simboliai kaip užuominos. Jos padeda aiškiau suvokti ir priimti Jėzų visoje Jono Evangelijoje.

Jėzus yra „Žodis“, kurį reikia išgirsti, Jėzus yra „Gyvenimas“, kurį reikia gyventi, ir Jėzus yra „Šviesa“, kurią reikia matyti. Šis Žodis, Gyvenimas ir Šviesa tampa kūnu. Žodis nori būti išgirstas ir suvoktas, nori būti skelbiamas, kad būtų priimtas. Šiuo Gyvenimu reikia gyventi ir dalintis. Šią Šviesą turi matyti ir rodyti visi, kurie girdi, gyvena ir mato.

Evangelistas Jonas kontrastingai sugretina saulės šviesą ir nakties tamsą kaip gerų ir blogų įvykių įvaizdžius. Šiandienos Evangelijoje veiksmas vyksta vidurdienį, šviesiausiu dienos metu.

Šviesa ir matoma, ir šviečia, kad visa kita būtų matoma. Kito sekmadienio Evangelijoje bus kalbama apie tai, kad Šviesa išgydo nesugebėjimą matyti, nesugebėjimą tikėti. O šiandien Jėzus siūlo Gyvybę ne tik savo kultūros žmonėms, bet ir moteriai iš svetimos grupės. Ji gauna daugiau, nei prašo. Žodis, Gyvenimas ir Šviesa jai siūlo į save pažiūrėti naujai. Ji Jėzaus kvietimą išgirsta, priima ir tai pakeičia jos orumo viziją. Ji palieka savo seną indą su vandeniu ir grįžta, kviesdama kitus kaimo gyventojus ateiti pažiūrėti žmogaus, kuris suteikė jai naują tikėjimo Juo ir savimi žvilgsnį.

Nors Biblijoje ši moteris nėra įvardyta, ortodoksai žino ją kaip Fotiniją ir laiko lygiaverte apaštalams. Pagal ortodoksų tradiciją Fotinija buvo pakrikštyta apaštalų per Sekmines ir tapo misioniere Kartaginoje. Jos tarnystė buvo tokia vaisinga, kad patraukė priešišką imperatoriaus Nerono dėmesį, ir ji buvo nukankinta 66 m.

Jėzus vis nenustoja stebinęs.

Pirma. Jis nesilaiko vietinio tabu, nes užkalbina nepažįstamą moterį, kuri yra viena, be vyro ar palydėtojo. Tai visiškai nepriimtina, bent jau labai keista to meto kultūrai.

Antra. Jėzus pasirenka liudininke ir jo žinios skelbėja moterį. To meto kultūroje vienos moters liudijimas nieko nereiškė. Teisme dviejų moterų liudijimas prilygdavo vieno vyro liudijimui. Bet įdomiausia, kad tokia netinkama liudytoja taip efektingai paliudijo Jėzų.

Žinovai sako, kad paprastai kaimo moterys prie šulinio ateidavo labai anksti ryte. Ši moteris dėl savo gyvenimo būdo buvo išstumta iš to kaimo moterų draugijos. Jėzus ją užkalbina ir taip padeda jai pamatyti save. Nes Jis yra Šviesa. Moteris palieka savo senąjį indą (tapatybę) ir apdovanojama nauju „vandeniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą“.

Kur visame tame yra gavėnia? Kad ir ko atsisakytume per šią gavėnią, kad ir kokio „indo“, atrodo, kad gavėnia tada yra gavėnia, jei jo palikimas įleidžia daugiau šviesos, ir padeda nešti Šviesą, Gyvenimą ir Jėzų į bendruomenę, į savo aplinką, o ne daryti atgailą tik dėl savęs. Senasis „indas“ yra mūsų senojo įvaizdžio simbolis, kuris trukdo geriems santykiams. Jėzus kaip Šviesa apšviečia visą mūsų savastį, ne tik mūsų tamsą. Jis kviečia, o ne priekaištauja ir nekaltina, ir tai mus veda į Velykas! Jo prie šulinio sutikta moteris gali būti ir mūsų palydovė.