Ar kam teko atkakliai įtikinėti kitą žmogų ar kelis. Spėju, kad kam nors teko. Aš prisimenu iš žaidimų vaikystėje su kaimo vaikais. Aukščiausias įtikinimo argumentas būdavo – garbės žodis. Nelabai supratome, kas tas garbės žodis, tik buvo aišku, jeigu jau tokiu žodžiu ką nors tvirtini, tai kiti turi patikėti. Jei nuvilsi, sumeluosi, tai kiti tiesiog su tavim nežais, o tai baisiau nei iškristi iš medžio ar pradurti dviražio padangą…
Ieškant šiai dienai istorijos apie įtikinimą, mane suintrigavo viena su užrašu: “Istorija tikra, norite tikėkite, norite ne”.
Veiksmas vyksta buvusioje Jugoslavijoje. Vieną teisėją nutrenkė elektros srovė, jo paties name, ankstyvą rytą, kai jis stovėdamas duše prisilietė elektros jungiklio. Žmona rado jo kūną nukritusį ant grindų. Žinoma ji paskambino draugams medicinos pagalbai ir policijai. Visi nustatė, jog teisėjas miręs ir vakarop jis jau buvo pašarvotas laidojimo rūmuose. Šią žinią pranešė ir vietos radijas. Tačiau laidojimo rūmuose po vidurnakčio teisėjas atgavo sąmonę. Supratęs kur jis yra baisiai persigando, kad vos nenumirė antrą kartą. Paskui susirado rūmų apsaugininką. Bet šis baisiai persigandęs pabėgo.
Pirmoji mintis atėjusi teisėjui į galvą, buvo paskambinti žmonai. Paėmęs laidotuvių rūmų apsauginio telefoną (įsivaizduokim jau po vidurnakčio) skambina žmonai ir sako: “Sveika brangioji, tai aš”. Ši žinoma persigąsta ir numeta ragelį. Tada jis bando skambinti keliems draugams, bet ir šie mano, kad kas nors tyčia naktį skambina, gal koks apsimetėlis sukčius ir taip pat padeda ragelį. Pagaliau teisėjas prisiskambino bičiuliui kitame mieste, kuris dar nieko nežinojo apie jo mirtį. Šiam pavyko įtikinti kitus, kad teisėjas nėra miręs. Atrodo kartais nėra lengva įtikinti, kad esi gyvas.
Šiandienos evangelija sako, kad Jėzui buvo taip pat nelengva įtikinti mokinius, jog jis nėra vaiduoklis, ar dvasia, o tas pats jų mokytojas. Jis rodo rankų, kojų žaizdas, bet tie dar vis abejoja, tada galiausiai Jėzus sako, einam valgyti.
Atrodo, jog šis susitikimas vyko Velykų vakare.
Atrodo, jog Jėzaus sveikinimas – „ramybė jums“ išgąsdino mokinius, kurie buvo susirinkę klausytis kitų dviejų pasakojimo kas jiems nutiko pakeliui į Emausą. Kaip jie pažino Jėzų, kai šis sėdo su jais už stalo laužyti duoną. Istorija truputį kartojasi. Ir šiuo atveju Jėzus pasakoja apie save, bet mokiniai vis abejoja, tada Jėzus sako, sėdame valgyti kartu, kaip anksčiau.
Ši istorija buvo pasakojam ir perpasakojama, paskui Lukas ją užrašė, bent jau dėl trijų priežasčių:
- Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra Dievo planas apreikštas Biblijoje (ST 324 Mesijinės pranašystės)
- prisikėlęs Jėzus yra ten, kur laužoma duona – (švenčiame Eucharistija)
- prisikėlęs Jėzus su mokiniais nėra fiziškai.
Ramybė atrodo yra viena didžių dovanų, kurias Dievas mums gali duoti. Ji kyla iš bendrystės su Juo, darnos su pasauliu ir savimi ir apima visą žmogaus egzistenciją.
Prisikėlęs Jėzus dovanoja ramybę. Tačiau tai nėra lepus drybsojimas ant sofos prie televizoriaus, o vidinė jėga misijai. Ši ramybė padės mokiniams išlaikyti tikėjimą į Jį ir skelbti jo žinią iki galo, iki kankinystės. Bet dabar net ir matydami jį dar nepajėgia suvokti, priimti, patikėti, kad jis iš tikrųjų gyvas.
Kiekvienas prisikėlusio Jėzaus susitikimas buvo su misija. Panašiai ir mūsų Eucharistijos liturgija vadinama Mišiomis – siuntimu, misija.
Evangelistas Jonas aprašydamas šį įvykį dar pamini, kad kambario durys, kur buvo susirinkę mokiniai buvo užrakintos, nes mokiniai bijojo žydų. Esame girdėję, kad baimės akys didelės, mato tai ko nėra ir nemato to kas yra. Jėzus atėjo per užrakintas duris ir atsistojo jų viduryje su ramybės sveikinimu. Jėzus atėjo ten, kur kaustė baimė. Be Jėzaus mokiniai tikriausia būtų taip ir likę įkalinti savo baimių.
Mes galime klausti, kur mano baimės, kur aš turiu dar jį įsileisti? Kokios mano baimių durys dar vis užrakintos? Kokių ženklų reikia mano tikėjimui ir kur jų ieškosiu?