Šiandien gerojo ganytojo sekmadienis ir Motinos diena. Iš pat pradžių dera pasakyti, jog gera mama vaikams būna ir pirmas gerasis ganytojas, ir, nesvarbiausia, ji yra dvasinė motina. Nesvarbu, ar tai biologinė mama, ar priėmusi vaikus iš kitų šeimų. Mišias pradėjome laimindami mamas. Šitaip meldėme, kad jos visur patirtų Dievo artumą ir pagalbą.

Evangelijos tema – Gerasis ganytojas. Nebūtų keista, jei mūsų laikų Vakarų žmogui tokie įvaizdžiai, kaip „geras ganytojas“ ar „klusnios avys“ atrodytų svetimi, o gal ir nepriimtini. Kita vertus, pirmieji Jėzaus paveikslai jį vaizduoja būtent kaip Gerą ganytoją – jauną, giedro veido vyrą pusilgiu apsiaustu, su avele ant pečių.

Gerojo ganytojo tema nėra paprasta.

Pirma, dažnas suaugęs, o ir augantis žmogus pasakys, kam man ganytojas, juk galiu savo protu vadovautis, esu išsilavinęs ir savarankiškas, o jei ko nežinau, pasižiūrėsiu Google ar paklausiu draugų.

Antra, jeigu ganytojais bažnyčios žmonės laiko dvasininkus, tai jiems keliami tokie aukšti reikalavimai, kad vargu ar kuris nors tobulai juos pateisintų. Popiežius Pranciškus kalbėdamas kunigams sako, kad ganytojas turi turėti avių kvapo. Gal tai reiškia, kad ganytojas turi būti arti ganomųjų, tiesiog su jais.

Psalmėje girdime, kad pats Dievas yra mūsų gerasis ganytojas, o žemiški ganytojai tik padeda jam.

Kiekvienais metais evangelijos ištrauka kreipia mūsų dėmesį vis į kitą Jėzaus kaip gerojo ganytojo aspektą. Vienais metais girdime Jėzų sakant, kad geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę; kitais, kad manosios avys klauso mano balso, štai šiemet girdime iš Jono evangelijos 10 skyriaus, kur Jėzus  sako – aš esu avių vartai.

Visi, kurie ėjo pirma manęs, yra vagys ir plėšikai, jiems avys nerūpėjo. Galime suvokti, kad čia jis minty turi ne tokius pranašus kaip Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, kurie šaukė tautą grįžti prie Dievo. Jėzaus, o tikriausia ir visais laikais, esama ir tikrų, ir netikrų pranašų, mokytojų ir ganytojų. Netikrieji galbūt iš pirmo net patrauklesni, kalba tai, ką norime girdėti, bet galiausiai suprantame, kad mes jiems nerūpime.

Evangelijos ištrauką apie gerąjį ganytoją gražiai užbaigia Jėzaus žodžiai.

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Gal ši mintis galėtų įnešti truputį aiškumo, galvojant apie ganytojus. Kiekvienas tėtis ar mama, senelis ar močiutė, geras draugas, kunigas ar mokytojas… bet kas, su kuo pasikalbėjus ar tiesiog pabuvus kartu jautiesi sustiprintas, padrąsintas, nepaliktas vienas, įgauni vilties ir jėgų žengti kitą žingsnį – tas ir galėtų būti mūsų geras ganytojas. Trumpai tariant, tai žmogus, kuriam mes rūpime. Kuriam ne vis tiek, kokie užaugsime, kuriam ne vis tiek, kaip kalbame, jaučiamės, kaip sekasi mokslai, kaip klostosi šeimos gyvenimas ar verslas… Kuris, prireikus, nepataikauja ir išmintingai su meile moka pasakyti pastabą, pagyrimą ar kartu pasidžiaugti. Žinoma, pats Dievas yra mūsų geras ganytojas, bet dėkokime už tuos žmones, su kuriais įgyjame daugiau jėgų ir džiaugsmo gyventi. O šiandien mūsų ypatinga malda ir padėka mamoms.