Mama tigrė pievoje su vaiku

Mamų diena, vyskupo lazda ir Jono evangelija.

Mamų diena

Kartą į zakristiją atėjo vienas mūsų bendruomenės vyras ir mane maloniai nustebimo. Jis sako: šiandien yra mano gimtadienis, todėl noriu užprašyti mišias už savo tėvus, kaip padėką Dievui. Kam iš mūsų yra kilusi tokia mintis švenčiant gimtadienį? Tad norėjau pasidalinti šia malonia patirtimi šiandien kai meldžiamės ir dėkojame mamoms, kad Dievas jas laimina fizinės ir dvasinė motinystės dovana, kai su dėkingumu ir malda prisimename jau pas Viešpatį iškeliavusias mamas meldžiame joms malonaus atilsio ir mėginame tęsti, ką geriausio jos išmokė.

Vyskupo lazda

Mūsų vyskupai – ganytojai, turi lazdą vadinamą pastoralu. Gal prisimenate ji yra lenktu galu. Vis galvodavau kodėl, gal dėl grožio. Nes ta lazda ilga, ją paėmęs už riesto galo nepasiramsčiuosi. Jėzus geras ganytojas vaizduojamas su ilga lenkta lazda, gal todėl ir vyskupo lazda panaši. Bet kam ganytojui tokia lazda?

Kam vaikystėje teko žaisti kaime ar miške su vabaliukais, tas žino? Kai vabalą apverti ant nugaros, jis niekaip negali atsiversti, kabarojasi, visom 6 kojomis, bet atsiversti negali. Tada paduoti smilgą ar šapelį ir atverti. Žinovai sako, kad panašiai ir nekirpta avis, jeigu apvirsta ant nugaros, kabarojasi, bet atsiversti negali, ypač kalnuotoje vietovėje ir dar jei įkliūva į kokį erškėtyną. Tad piemuo lenkta lazda paima ir ją atverčia ar ištraukia. Gal todėl ir vyskupo lazda lenktu galu? Kai mes kartais „užvirstame“ ir kabarojamės, Jėzus geras ganytojas mums padeda atsiversti, atsistoti ant kojų, siunčia jautrius ganytojus, tikrus draugus, gerus žmones.

Jono evangelija

Ji prasideda visai kitaip nei kitos trys. Čia nėra Jėzaus vaikystės aprašymo. Mes sutinkame jau suaugusį Jėzų ir jau pirmame skyriuje girdime jo klausimą: „Ko ieškote?“. Visa Jono evangelija mėgina atsakyti į šį klausimą, tačiau jos pabaigoje jau prisikėlęs Jėzus vėl klausia Mariją Magdalietę: „Ko ieškai?“.

Henri Nouwen sako, kad mes nuolatos esame truputį kuo nors nepatenkinti ir ko nors ieškome. Neturime tobulo džiaugsmo ir laimės, net ir maloniausi momentai su baigtinumo, nesaugumo šešėliu. Vienas amerikietis teologas Dievą gražiai lygina su mama. Jis pats turi vaikų, todėl žino ir sako, mažas vaikas kurį laiką mielai žaidžia žaislais, su truputį vyresniais broliukais ar sesutėmis. Bet galiausiai pavargsta, darosi irzus, o broliai, sesės niekaip negali jo nuraminti. Jis nurimsta tik išgirdęs savo mamos balsą.

Iš esmės yra panašiai ir su mumis suaugusiais. Norėdami užsimiršti, nusiraminti, ieškome įvairių žaislų, blizgučių, pramogų… Kurį laiką tai padeda. Bet galiausiai, kai viskas nusibosta, kai pavargstame ar pasijuntame vieniši, mes imame ilgėtis dar kažko, visai ko kita. Juk patiriame momentus, kai niekas negali suraminti.

Teologas sako, kaip mažas vaikas nori išgirsti mamos balsą, taip mes sielos gelmėje ilgimės išgirsti Dievą, kaip mama meiliai tariantį mūsų vardą.

Jėzaus klausime Marijai Magdalietei mes išgirstame ir pamatinį gyvenimo atsakymą. Galiausiai po visų mūsų ieškojimų, troškimų, blaškymųsi yra didžiausia palaima, tikriausias nuraminimas išgirsti Dievą, kuris mus meiliai užkalbina vardu.

Pabaigai 3 AČIŪ

Ačiū, mamos, už gyvybės ir gyvenimo dovaną.

Ačiū geriems ganytojams ir draugams, kad padeda atsiversti kai „užvirstame“.

Ačiū Dievui, kad egzistenciškai nuramina mus šaukdamas vardu, per amžius.