Šiandien Biblijos skaitiniai moko, jog Dievas mus myli, gydo ir skiria misiją. Tiesa, šiuos tris dalykus suvokti užtrunka kone visą gyvenimą.

Pirmame skaitinyje Izaijas sako: „Esu žmogus, nešvariomis lūpomis, kaip man skelbti Dievo žodį?“ Jis buvo išgydytas. Kai Dievas klausia, ką gi jam pasiųsti, Izaijas jau turi ryžo atsakyti „Aš čia – siųsk mane“.

Korinto krikščioniams Paulius kukliai prisipažįsta – esu mažiausias iš apaštalų, nė nevertas apaštalo vardo. Bet čia pat priduria: „Dievo malone, esu kas esu ir jo man suteikta malonė neliko bergždžia“. Paulius žino, kad jis yra mylimas, kad jam atleista, o dabar yra siunčiamas skelbti Jėzų.

Tą pačią temą Luko evangelijoje pratęsia ir apaštalas Petras. Galima numanyti, jog Petras buvo matęs, girdėjęs Jėzų anksčiau ir tikėjo, jog jis turi galių, nes išgydė jo uošvę. Nors ir pavargęs po naktinės  žvejybos, jis tikriausia maloniai klausėsi Jėzaus. Tačiau šį kartą viskas kitaip. Jėzus kreipiasi į jį ir kviečia vėl plaukti į ežerą, užmesti tinklus. Galime tik spėlioti, kokios mintys kilo Petrui, žvejui profesionalui, po nesėkmingos žvejybos. Jėzus buvo šventas žmogus, jis žinojo apie Dievą, bet Petras žinojo apie žuvis. Vis tik Petras paklausė Jėzaus ir išplaukė į antrą žvejonė. Staiga tinklai pilni. Bet vėl paradoksas. Žvejai palieka gausų laimikį, savo valtis, tinklus ir nueina paskui Jėzų nė nežinodami, kas bus toliau. Lyg ir graži istorijos pabaiga, bet šį kartą man labiau įstrigo nesėkminga Petro žvejonė, prisiminė ir kitos jo nesėkmės. O svarbiausia tai, jog nepaisant nieko, Jėzus vis tiek Petrą pasirenka savo apaštalu.

Pora istorijų apie pašaukimą. Tiesa, kunigišką. Bet manau, jos tiktų ir mąstant apie kitus pasirinkimus. Pvz., svarstant kaip atpažinti, kam Dievas mane kviečia? Kaip pasirenkame profesiją, gyvenimo būdą, sutuoktinį. Kaip galime atpažinti iš naujo, jog esi ten, kur ir turi būti, jog pasirinkimas teisingas.

Dviejų laimingų,  jėzuitų istorijos:

Vienas pasakojo: Kai žiūriu į savo vienuolišką – kunigišką pašaukimą atrodo, jog jis dėliojosi pamažu, kaip vaikų dėlionė iš mažų detalių. Pavienės jos nelabai ką reiškia, o tinkamai sudėjus gauname gražų vaizdą. Taip vyko ir mano gyvenime. Augau katalikiškoje šeimoje, močiutė meldėsi ir mane išmokė. Tėvai meldėsi rečiau, vis neturėjo laiko. Tiesa, šeimos šventes šventėme katalikiškai. Paskui buvo parapija, Pirmoji Komunija, turėjau gerą tikybos mokytoją. Paskui buvau padykęs, bet kai reikia ir drausmingas Mišių patarnautojas. Išmokau tvarkingai rengtis, nevėluoti… Atėjo laikas rinktis studijas, profesiją. Su draugu kunigu kalbėdami peržiūrėjome gyvenimo įvykius, kaip dėlionės detales. Pradėjau suvokti, kad Dievas mane kviečia tapti kunigu ir jėzuitu. Kai juo esu jau 15 metų, galių dėkoti Dievui, kad siuntė ženklus, tinkamus žmones ir kvietė tarnystei, į kurią sugebėjau atsiliepti: Aš čia, Viešpatie, siųsk mane.

Kitas jėzuitas pasakojo. Gerai baigęs prestižinę gimnaziją įstojau į prestižinį universitetą. Pasirinkau ekonomiką ir finansus. Bendrakursiai svajojo apie sėkmingas verslininkų karjeras, o aš nežinojau, ko noriu. Tikriausia, kaip ir visi, norėjau būti laimingu. Tik nežinojau kaip. Tokie teoriniai dalykai kaip viso gyvenimo prasmė, ko gero, suvokiami tik žvelgiant atgal, o jaunam žmogui reikia ko nors konkretesnio. Kartą sau pasakiau, jog noriu tokio gyvenimo, kad rytą atsibudus būtų prasmė dėl ko keltis. Taip pradėjau dirbti Raudonojo kryžiaus organizacijoje Austrijoje, pasisiūliau į Balkanus karo metu. Buvo nelengva, bet džiaugiausi, kad galėjau padėti žmonėms. Dabar kas dieną džiaugiuosi galėdamas būti naudingu kitiems kaip kunigas ir jėzuitas.

Pabaigai grįžkime prie Izaijo, Pauliaus ir Petro.  Visi trys kai kada pasirodė kaip nevykėliai. Ką reškia tai patirti tikriausia žinome visi. Laimei, tokie žmogaus apibūdinimai kaip „nevykėlis“ ar madingiau tariant „lūzeris“ (angl. looser) yra mūsų aplinkos, o ne Dievo žodžiai. Jo žodis yra NEBIJOKITE. Šį žodį jis kartoja nuolat, o ypač tada, kai mums kas nesiseka ar reikia imtis ko nors naujo. Jis randa būdų švelniai pasakyti, aš tave išsirinkau ir pašaukiau.

Mūsų medijos ir ne tik jos tikėjimą Dievu dažnai sieja su sėkme. Finansine ir kitokia. Siūlomas supaprastintas pasaulio ir žmonijos modelis, kur tėra tik dvi žmonių kategorijos – sėkmingieji ir nevykėliai. Dievui gi nėra nei sėkmingųjų nei nevykėlių. Jo logika ir vertinimas kitoks. Giliai suvokti, jog esi Dievo mylimas, priimtas ir siunčiamas dirbti jo darbą. Tai nuostabus dalykas. Dar daugiau, tai stebuklas, nes jei šitai nėra stebuklas, tai tada kas?

1. Kurią iš savo baimių, Dievą prašysiu įveikti šią savaitę, kad labiau būčiau savimi ir drąsiau patarnaučiau kitiems?
2. Ar mane drąsins ir stiprins Pauliaus žodžiai: „Dievo malone esu kas esu“.