Du sakinius išsinešiu iš šiandienos evangelijos.

Pirmiausia man buvo svarbu išgirsti, kad „Jėzus pravirko“.

Tai trumpiausia sunumeruota eilutė Šventajame Rašte. Jėzų pakvietė į Betaniją, kur gyveno jo draugai Marija, Morta ir Lozorius, kuris sirgo. Kai Jėzus atvyko, Lozorius jau buvo miręs. Artimieji palydi Jėzų prie draugo kapo ir jis apsiverkia.

Neprašysiu kelti ranką, bet galbūt kai kurie iš mūsų taip pat verkėme per pastarąjį mėnesį.

Yra daug verkimo lygių: nuo apsiašarojimo per jaudinantį filmą ar spektaklį, iki nusiminimo dėl to, ką kas nors padarė ar pasakė, iki gilios vidinės raudos, kai sunkiai serga ar miršta mylimas žmogus. Būtent taip verkė Jėzus prie savo draugo Lozoriaus kapo.

Jėzus apsiverkė. Šventasis Raštas iš pradžių nebuvo parašytas su skyriais ir sunumeruotomis eilutėmis, kaip mes dabar randame Biblijoje. Skyrius ir eilutes pridėjo viduramžių vienuoliai, kurie perrašė Šventąjį Raštą ir siekė palengvinti įvairių ištraukų paiešką. Šie vienuoliai dirbdami meldėsi. Vienas iš jų buvo įkvėptas pamatyti labai svarbų sakinį šiandienos ilgame tekste. Tai buvo tik du žodžiai, bet vienuolis jiems suteikė visos eilutės svarbą. 35 eilutė skambėjo taip: „Jėzus pravirko“. Jis jautė tai, ką jaučiame mes, kai mūsų širdis plyšta. Jis buvo visai toks, kaip mes, išskyrus nuodėmę. Jis žino, ką patiriame, kai matome blogio pasekmes pasaulyje toli ir arti, kai serga ir miršta mums brangus žmogus. Jėzus nevaidina „kieto“, o verkia kartu su mumis.

Paskui Jėzus sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir jis išėjo, vis dar apvyniotas įkapėmis. „Atriškite jį“, – pasakė Jėzus. Išlaisvinkite jį iš mirties pančių.

Šis įvykis yra daugiau nei tik Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų. Juk aišku, kad atėjus laikui Lozorius mirė. Svarbiausia Jėzus, skelbiantis, kad Jis yra Gyvenimo Viešpats. Jėzus, sakantis, kad tie, kurie Juo tiki, gyvens su juo amžinai. Jėzus, sakantis mums, kad mūsų fizinis gyvenimas trapus ir ribotas, bet mes pašaukti amžinam gyvenimui, kurį Jis mums suteikia per krikštą, išlieka amžinai.

„Lozoriau, išeik!“ Gyvenimo Viešpats nori mus atrišti nuo visko, kas mus laiko mirtyje.

Kas yra mūsų kapai ar mūsų urvai? Galbūt tai „vyriškas“ urvas, kur ekrane žiūrime netinkamus dalykus. Galbūt mūsų urvas yra pilnas daiktų, kuriuos jau ne mes turime, o jie turi mus? Galbūt tai abejojimo, nepasitikėjimo, savęs nuvertinimo urvas, kai net bijai būti tarp žmonių, nes jie visi atrodo gražesni ir geresni už tave – geresnės žmonos, geresni vyrai, geresni kunigai, geresni paaugliai, geresni katalikai, tiesiog geresni, sėkmingesni žmonės. Galbūt tai urvas, kur grįžtame prie praeities nuoskaudų, mums padarytų skriaudų ir vėl kenčiame nepajėgdami atleisti. Vienas misionierius kartą pasakė: „Laikyti pyktį – tai gerti nuodus ir tikėtis, kad susirgs kas nors kitas.“

Kad ir kokie būtų mūsų urvai, mums nereikia ten pūti. „Lozoriau išeik!“ kiekvieną mus vardu šaukia Jėzus. Išeik į gyvenimą. Jėzus yra galingesnis už viską, kas mus sulaiko, įskaitant mūsų nuodėmes. Jis yra galingesnis už jėgas aplink mus ir mumyse, galingesnis už visus laidojimo aprišalus, kurie mus supančioja.

Mes esame išlaisvinti iš nuodėmės pančių Jo Gyvenimu.

Po dviejų savaičių švęsime Velykas – amžino gyvenimo šventę. Šis gyvenimas skirtas mums, bet pirmiausia esame kviečiami išeiti iš savo urvų.