Sutikę bičiulį ar šiaip pažįstamą pokalbį pradedame maždaug taip: „Sveikas, kaip sekasi, kas naujo?“ Šiandien Jėzaus krikštu baigiame švęsti Kalėdas, o kas toliau, ar yra kas nors nauja? Šitaip klausti galime ir todėl, kad teologai sako, jog Kalėdos yra skiriamoji riba tarp Senosios ir Naujosios Sandoros.
Jonas Krikštytojas, paskutinis Senojo Testamento pranašas vėl veda Izraelį į dykumą, prie slenkstinės ribos prieš įeinant į pažado kraštą. Jis krikštija žmones būtent ten, kur Izraelis, perbridęs Jordaną, įžengė į pažadėtąją žemę. Bet tikroji Jordano riba peržengta būtent su Jėzaus krikštu ir tai nauja pradžia.
Dabar galėtume pakelti akis ir pažiūrėti į Jėzaus krikšto sceną virš altoriaus. Ji verta mūsų dėmesio ir įsimąstymo.
Pirmiems krikščioniams Jėzus pirmiausia buvo Išganytojas, Dievo Sūnus, Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Bet kodėl Jėzus atėjo prie Jordano krikštytis pas pusbrolį Joną? Pas jį rinkosi įvairūs žmonės, smalsuoliai, žiopliai, ar tiesiog ieškantys ramybės, daug smulkių ir gal vienas kitas užkietėjęs nusidėjėlis, mat Jonas krikštijo atgailos krikštu. O ką tokioje draugijoje veikia Jėzus – Dievo Sūnus be nuodėmės, pats atėjęs sunaikinti nuodėmes? Nelengva tai paaiškinti, bet jei visi keturi evangelistai šį įvykį įtraukė į savo evangelijas, tai, matyt, negalėjo jo praleisti ar nutylėti.
Jėzaus viešos veiklos pradžia visai ne tokia kaip politikų reklamos ar debatai prieš rinkimus, kai geru atveju stengiamasi parodyti savo privalumus, prastesniu – sumenkinti konkurentą. Jėzus pradeda atgailos krikštu. Jis atsistoja kartu su nusidėjėliais, žiopliais ir smalsuoliais. Šitaip čia pildosi Biblijos pranašystė – „Žodis tapo kūnų ir gyveno tarp mūsų“ tarp anų prie Jordano ir mūsų prie Neries. Juk iš esmės ne labai kuo skiriamės. Pastebėkime Biblijos ironijos momentus, bus įdomiau ją skaityti, čia vienas iš jų. Pirmas viešas Jėzaus pasirodymas įvyksta būtent su šita marga nusidėjėlių minia.
Evangelistai, galime sakyti, Jėzus, nori parodyti, kaip keistai Dievas veikia. Jis tarsi padeda į šalį savo garbę ir dievystę ir kartu su nusidėjėliais brenda į drumzliną Jordano vandenį ir atrodo kaip vienas iš jų. Bet gal tai ir yra gelmė to, ką tūkstančius kartų kartojame tardami „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Tai krikščioniškas perversmas, tai nauja, to nebuvo.
Mums lengva sakyti ir melstis litanijas, kad Dievas visagalis, be galo didis ir galingas…, bet kad jis šitaip nusižemintų ir atsistotų į vieną eilę su nusidėjėliais, drumstame mūsų nuodėmių vandenyje, tai priimti nelengva. Mūsų jėzuitų įkūrėjas Ignacas moko Dievą atrasti visuose dalykuose – praktiškai visur. Tai labai teisinga, prasminga ir gilu, bet turime pripažinti, kartais labai nelengva.
Evangelistai Morkus ir Matas pasakoja, kad Jėzus netęsia Jono Krikštytojo darbo, nepasilieka prie Jordano, o po krikšto grįžta atgal į Galilėją. Jis įžengia į pažadėtąją žemę, eina per jos miestus ir kaimus. Jis nekviečia žmonių į dykumą kaip Jonas Krikštytojas, o ateina į jų kasdienį gyvenimą.
Tai ir yra nauja, Geroji Žinia. Kitais žodžiais tariant, Jėzus ne tik skelbia šią naują Žinią, ši naujoji Žinia yra jis pats. Tačiau ar Dievo karalystė gali būti įkūnyta viename asmenyje? Ar ji gali apsiriboti vieno žmogaus skelbimu ir darbais? Evangelistai rašo, kad grįžęs į Galilėją, Jėzus pirmiausia išsirenka dvylika apaštalų, kurie taps svarbiais evangelinės dramos veikėjais. Dvylika apaštalų yra dvylikos Izraelio giminių ir naujosios Dievo tautos simbolis.
Grįždami prie pradinio klausimo, kas nauja, matome: Jordanas – slenkstinė riba peržengta, pažadėtoji žemė atrasta, o žmonės matydami Jėzaus darbus stebisi ir klausinėja vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!“. Taip parodoma, jog „nauja“, nėra vien idėja ar mokymas, o nauja tikrovė, kuri apsireiškia konkrečiame asmenyje Jėzuje Kristuje.
Dievo karalystė yra Kristus, tačiau jai reikia erdvės – tautos. Dievo karalystė – tai jo teisingumas, o teisingumas yra socialinė sąvoka, jis gali pasireikšti tik bendruomenėje, ar visuomenėje. Galima sakyti, kai žmonės išdrįsta tarpusavio santykius keisti taip, kad jie taptų žmoniškesni, kaip mokė Jėzus, tada Dievo karalystė tampa juntama šio pasaulio tikrove.
Taigi nauja yra Bažnyčia – mes pakrikštytieji. Tarp mūsų tarpusavy ir su Jėzaus atsirado naujas labai artimas santykis. Prisiminkime sceną iš Pauliaus atsivertimo. Kai Paulius jodamas į Damaską buvo nublokštas į kelio dulkes, kokį klausimą jis išgirdo iš Jėzaus? Sauliau kam mane persekioji? Jėzus nesako, kam persekioji mano žmones, mano pavaldinius ar gimines, ar draugus. Jis sako tiesiai: Sauliau, kam mane persekioji? Arba evangelijų eilutės apie artimo meilę – ką padarėt vienam mažiausių – man padarėt. Koks gali būti dar artimesnis ryšys su Jėzumi? Ar kada mėginome įsivaizduoti, kad per krikštą esame tokie artimi Jėzui?
Taigi „nauja“ yra Jėzus, bet jis neįsivaizduojamas be savo mokinių, – Bažnyčios. Nors ne kartą girdime, kad Jėzuje išsipildė Dievo pažadas, apsireiškė Jo karalystė, tačiau naujoji Dievo Tauta – Bažnyčia vis keliauja galutinio išsipildymo link, su ja keliaujame ir mes.
2 Klausimai ir 1 užduotis šiai savaitei.
- Kaip galėčiau kitaip, naujai, žmoniškiau sureaguoti į dalykus, kurie mane suerzina?
- Ar galiu vakare peržvelgti, kiek kartų savo aplinkos žmonėms šiandien pasakiau: prašau, ačiū, atsiprašau.
Ir 3. Pamėgink minėtus du dalykus ir pažiūrėk kaip jausiesi. Gal pastebėsi ką nors nauja?