Būti tikru

Šio sekmadienio evangeliją skaitykite čia.

Velykos, o kas toliau?

Pamąstymo pradžiai pasirinkau seną pasaką apie medinį arkliuką.

Vaikų kambaryje jis gyveno ilgiau nei kiti žaislai. Visi žaislai vis būdavo keičiami kitais, naujais, įdomesniais. Užsiliko tik medinis arkliukas. Jis buvo toks senas, toks nušiuręs, toks nusidėvėjęs, kad tapo savotiškai įdomus svečiams ir patiems vaikams. Vieną dieną šalia jo gulėjo pliušinis zuikutis. Jis žaislų kambaryje buvo naujas, madingų spalvų, gal net išmanus. Vieną dieną pliušinis triušis paklausė seną medinį arkliuką:
Ar gali man pasakyti, kas yra tikra? Ar tai reiškia, kad viduje turi daiktų, kurie dūzgia, ar esi su išskirtinais drabužiais?
Ne tai svarbiausia, sako arkliukas, Tikra yra tai, kas su tavimi vyksta. Kai vaikas myli tave ilgai, ilgai, ne tik tam, kad su tavim žaistų, ne tik tam, kad pasipuikuotų prieš kitus vaikus, bet iš tikrųjų myli, tada tampi tikras!
Ar skauda tapti tikru? – vėl klausia pliušinis zuikutis.
Kartais! – atsakė senas medinis arkliukas. Tapti tikru užtrunka ilgai. Vis pasitaiko, kad žaislą nuperka ir ne už ilgo pakeičia kitu. O tapimas tikru vyksta lėtai, diena po dienos. Ir paprastai, kai tampi tikru, akis jau būna iškritusi, sąnariai išsiklibina, o išvaizda šiek tiek suglamžyta, dažai apsilupę, o nusidėvėję drabužiai atrodo senamadiški. Tačiau šie dalykai visai nesvarbūs. Nes, jei esi tikras, negali būti negražus! Nebent žmonėms, kurie apie tai nieko nesupranta.
Manau, kad tu esi tikras.
Tyliai ištarė pliušinis zuikutis ir tuoj pat pasigailėjo. Tai, ką jis pasakė, buvo politiškai nekorektiška. Senas medinis arkliukas gali būti jautrus dėl savo amžiaus ir išvaizdos bei kitų defektų. Bet jis nusišypsojo ir pakartojo:
Tikra yra ne tai, iš ko esi padarytas, o tai, kas tau atsitinka. Tikru padaro meilė!

Visi mes trokštame meilės. Nors nuolat patiriame siaubingą dalyką, kad mus gali pakeisti, kaip žaislą perpildytame žaislų kambaryje. Mus galima pakeisti biure, prie kasos prekybos centre, naujienų redakcijoje, jau nekalbant apie valymo įmonę. Tačiau ir mes galime pakeisti savo artimuosius kaimynus, draugus, kartais net ir gyvenimo partnerį.

Mūsų gyvenimo žaidimų kambarys pripildytas įvairių žaislų: mechaninių, elektroninių ir gyvų, sukurtų pagal naujausias madas, pagamintų pagal naujausias technologijas. Tačiau visi jie skaudžiai primena seną pliušinio zuikučio klausimą: „Kas yra tikra?“ Ir vėl, ir vėl mumyse nušvinta seno medinio arklio atsakymas: „Tikra yra tai, kas vyksta su manimi!“ Būtent patirtas atsidavimas man daro mane tikrą. Tik tai patyręs pradedu gyventi.

Net užsidaręs savo paties savirealizacijos kalėjime, aš taip pat trokštu kitų patvirtinimo, pripažinimo. Ieškome žmonių, kurie mus išklausytų, priimtų rimtai, tokį, koks esu. Kad trokštame meilės, patvirtina mūsų elgesys, mūsų kalbos ir maldos taip pat. Juk norime būti mylimi. Net mūsų ginčus galima suprasti kaip meilės šauksmą: „Aš taip pat noriu būti išgirstas, įvertintas, priimtas“.

„Kas yra tikra?“ klausė pliušinis zuikutis. „Tikra yra tai, kas tau atsitinka“ – sakė senas medinis arkliukas. Šitaip jis padeda mums įžvelgti gilesnę Velykinio įvykio prasmę. Meilė Dievui nėra tai, kad mes jį pamilome, kad mes save realizuojame pamaldumo praktikomis ar gerais darbais. Meilė yra tai, kad JIS mus myli, ir tik todėl mes tampame tikri. Tikri su savo charakterio kampais, su viskuo kas ir kokie esame. Tikri, su visomis traumomis, klibančiais sąnariais ir dar labiau klibančiomis biografijomis. Tai Dievas suteikia mums gyvybę, kiekvieną iš mūsų vadina vardu, Jam esu nepakeičiamas. Jis myli mus asmeniškai su mūsų savanaudiškumu, net ir su nuodėme ir kitomis nesąmonėmis. Jis myli mus net ir mūsų aklavietėse, nors į jas patekome dėl savo kaltės. Jis pasirinko mus kiekvieną, kad su mumis žaistų, ne tam, kad pasigirtų mumis ar mūsų sėkme. Jis priima ir myliu mus kiekvieną tokį, kokie esame, net su agresija, arogancija ar cinizmu.

Būtent Jo nuolat mums dovanojama meilė, padaro mus tikrus, o ne mūsų mažos pastangos realizuoti save.

Erikas Fromas savo knygoje „Menas mylėti“ rašė apie motinišką meilę, kuri myli vaiką, kad ir kas nutiktų. Kitaip tariant, tikrai myli, todėl ir leidžia vaikui tapti tikru. Gali būti, kad Fromas taip pat mokėsi senojo medinio arkliuko mokykloje arba, dar labiau tikėtina, Dievo, kuris mus visus myli, mokykloje. Ten užaugo visos geros mamos ir geri tėčiai. Ir visi visi mes, kurie esame „tikri“.

Gal tai ir reiškia – girdėti prisikėlusio Jėzaus balsą ir juo sekti, kaip sako šiandienos evangelija.