Lozoriasu prikėlimas

MIELI BROLIAI IR SESERYS KRISTUJE,

Jau kurį laiką nesimatėme dėl pandemijos gresmės ir mus visus namuose „įkalinusio“ karantino. Žvelgiant pro langą ar iškišus trumpam nosį į lauką, jaučiasi gerokai apmiręs miesto gyvenimas – vienas kitas žmogelis paskubomis lekia, žinoma, neatidėliotino būtinumo reikalais į vaistinę ar parduotuvę… Visur neįprastai tyku, netgi kiek nejauku… Kitąvertus, pro tą patį langą kaskart vis žvaliau veržiasi saulės spinduliai, ataidi vis linksmesnė paukštelių sutartinė – sakytume, tikras, pavasariško gyvenimo pliūpsnis… Žvelgiant į širdį – permainingų jausmų maišatis: nerimas, baimė, rūpestis, apatija, ilgesys, laukimas, viltis… Tiek išorėje, tiek viduje viskas taip paradoksaliai susimaišę, net kartais nežinai ką su visu tuo daryti – ar pulti į kokį altruistišką aktivizmą, ar, nuleidus rankas, ramiai sau laukti, kol viskas praeis… O kas bus, kai jau viskas bus praėję? Koks bus gyvenimas, kokie būsime mes po viso šito netikėto išbandymo? Klausantis paukščių giesmės, žiūrint į saulės šviesos žaismę, atrodo, jog viskas bus gerai – gal net geriau, negu buvę… Skaitant internete naujienų portalus, žiūrint televiziją ar klausantis radijo, deja, taip neatrodo… Viltis ir nevitis, gyvenimas ir mirtis, meilė ir baimė… Visa tai – mums gerai žinomos mūsų tikrovės spalvos, tik šiandien jos taip, kaip niekad ryškiai, kontrastuoja tarpusavy…

Žvelkime į šios dienos Evangelijos pasakojimą apie iš mirties miego prikeltą Lozorių – atpažinsime tas pačias spalvas, pamatysime tokias pat žmogiškas tendencijas ir reakcijas, kurios, jei pasistengsime įsiklausyti širdimi, galbūt galės mums tapti pamoka mūsų šiandienei situacijai.

Jau kelis sekmadienius iš eilės skaitome ar klausome pasakojimus iš Evangelijos pagal Joną, kurie, skirtingai nuo kitų evangelijų pasakojimų, kupini įvairiausių detalių ir simbolių, ilgų dialogų ar monologų, kartais net atrodo, jog juose lengvai galima pasimesti… Išties, evangelisto Jono tikslas – ne tiek pateikti informaciją apie Jėzų, kiek mus labiau priartinti prie Jo gyvenimo slėpinio. Tarp septynių, Jono atpasakojamų, Jėzaus padarytų stebuklų, kuriuos jis vadina ženklais – Galilėjos Kanos vestuvės (2, 1-2), valdininko sūnaus išgydymas (4, 43-54), išgydimas Betzatoje (5, 1-47), duonos padauginimas (6, 1-15), ėjimas vandeniu (6, 16-20), neregio išgydymas (9, 1-7) – Lozoriaus prikėlimas (11, 1-44) yra tarsi branduolys, jungiantis ir tuo pačiu reziumuojantis du Evangelijos etapus: Jėzaus pradžią ir viešą gyvenimą bei Jo ėjimą į mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Išties, Lozoriaus – to, kurį Jėzus myli, prikėlimas yra ženklas būsimosios Dievo šlovės, kuri bus apreikšta paties Jėzaus gyvenime, o per Jį ir tuose, kurie tikėjimu Jį priims. Nors Lozoriaus prikėlimas ir negali prilygti paties Jėzaus prisikėlimui, jame jau galime įžvelgti esminę Gerosios Naujienos mintį – galingą Dievo pergalę prieš mirtį.

Dabar detaliau pažiūrėkime į kiekvieną šio pasakojimo dalyvį bei pabandykime atpažinti kokia skirtinga gali būti žmogaus laikysena gyvenimo ir mirties slėpinio akivaizdoje – gal kuriame nors iš šių personažų atpažinsime save?

Pardėkime nuo paties Lozoriaus. Visame pasakojime jis neprataria nė žodžio, nieko nežinome nei apie jo ligą, nei kokia buvo jo mirties priežastis. Jėzus netgi kalba apie jo mirtį kaip apie tam tikros rūšies miegą (11, 11). Kaip bebūtų, Lozorius mirė ir buvo palaidotas. Po keturių dienų Jėzus atėjo jo prikelti, galingu balsu pašaukdamas vardu – „Lozoriau, išeik!“ (11, 43). Čia galėtume paklausti: kokia jėga išplėšė Lozorių iš mirties nagų, kas pabudino jį iš mirtimi užliūliuojančio miego – ar draugystės ir meilės jėga, ar Jėzaus dieviško autoriteto galia? Pasakojimo tekstas, atrodo, mus labiau veda prie antrojo varianto. Lozorius išėjo iš kapo, bet dar kaip numirėlis (!) – apraišiotas, suvaržytas mirties aprišalais, uždengtu veidu, nematantis šviesos… Lozorius buvo prikeltas, bet vis dar lieka mirtingas. Jam reikia kitų pagalbos, kad galėtų laisvai eiti – eiti neatsigręžiant, susitaikius su mirties praeitimi ir pasiruošus naujam laisvės gyvenimui. Koks jis bus, tas naujas Lozoriaus gyvenimas? Ar ne toks kaip mūsų visų, mirtingųjų – su naujais iššūkiais ir atradimais, o taip pat, neišvengiamai, ir su praradimais? O kiek iš mūsų gyvena taip lyg jau būtų mirę – apraizgyti mirties paklodėm, užliūliuoti mirties lopšinės? Ar negalėtume kiekvienas savyje atpažinti tos mūsų tikrovės dalies, kurią teisėtai galima būtų pavadinti Lozorium? Kas mus pašauks vardu, kas pabudins, kas prikels?

Dvi seserys – Morta ir Marija, kurias puikiai pažįstame iš Luko evangelijos pasakojimo (10, 38-41) – aktyvioji ir kontempliativioji. Jos ir šiame pasakojime atsiskleidžia skirtingai, nors abiejų rūpestis lygiai toks pat – „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs “ (11, 21. 32). Šiuos žodžius ištarus, Marija ima verkti, o Morta, priešingai, liudija savo tikėjimą: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“ (11, 22).  Viena, sukniubusi prie Jėzaus kojų, verkia ir neprašo nieko, tiesiog išlieja savo širdgėlą ir skausmą, kita, nors ir begalinio skausmo veriama, be ašarų, be šauksmo, be pagiežos priima brolio netektį visu savo tikėjimo radikalumu. Kada reikia verkti, o kada tiesog tikėti – štai klausimas, kurį galėtume kiekvienas savęs paklausti. O gal galima verkiant tikėti ir tikint verkti – lygiai kaip būnant aktyviu kontempliuojant? Kurioje iš reakcijų save labiausiai atpažįstame? Ar nesame tie, kurie, skausmo ar iššūkių akivaizdoje, mėginame pabėgti minimalizuojant problemą arba užkietinant širdį? Morta ir Marija niekur nebėgo, tiesiog atėjo pas Jėzų tokios, kokios yra – su tikėjimu ir verksmu, bet tikros.

Galiausiai Jėzus, koks Jis atsiskleidžia šiame pasakojime? Kaip būdinga Jono evangelijai, – paslaptingas, prieštaringas? Kodėl delsė ateiti? Kaip suprasti Jo asmens paradoksą – susigraudinęs dėl mylimojo draugo mirties ir dėl mylimų draugių širdgėlos, užtikrintas savimi ir savo Tėvu, jog bus isšklausytas, dar net neįvykus stebuklui? Išties, kas Jis yra – iš vienos pusės ekstremaliai žmogiškas, is kitos pusės, ekstremaliai dieviškas? Ką būtent apie JĖZAUS GYVENIMO SLĖPINĮ mums nori atskleisti evangelistas Jonas? Yra bemaž aišku, jog Jonas konstruoja šį pasakojimą iš asmeninės Prisikėlusiojo patirties – tos patirties, kurios mes dar nepatyrėme, nors ir tikėjimu jau slėpiningai ja gyvename. Štai kodėl mums dar nesusiveda galai, štai kodėl mes liekame su nuolat atviru klausimu – KAS TU ESI? Ir šis klausimas nėra anaiptol retorinis! Jis gali ir turi būti atsakytas TIK PATIRTIMI – gyvenimo ir mirties patirtimi, tų šimtų mūsų dvasinių mirčių ir naujų prisikėlimų patirčių, kurios galiausiai mus atveda tikėjimo keliu į atsakymą: „AŠ ESU PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS. KAS TIKI MANE, NORS IR NUMIRTŲ, BUS GYVAS. IR KIEKVIENAS, KURIS GYVENA IR TIKI MANE, NERAGAUS MIRTIES PER AMŽIUS. AR TAI TIKI?“(11, 25-26).

Mielieji, eidami per šios dienos iššūkius, išgyvendami netikrumą dėl rytojaus, nebijokime ateiti prie Jėzaus kojų su viskuo, kas slegia mūsų širdis, nebijokime Jam išsakyti mūsų rūpesčius ir nerimą, remkimės ir vieni kitus remkime TIKĖJIMU – tuo nematomu, bet tvirčiausiu mūsų gyvenimo ramsčiu, kuris mus visus vieną dieną atves į tikrą PRISIKĖLIMO PATIRTĮ, kurios jau dabar su viltimi ir ilgesiu laukiame. AMEN.