Šiandien pamokslas trečdaliu ilgesnis nei paprastai. Jei kas klausysite, pabaigoje pasakysiu ir mažytę paslaptį.

Šiandien susitinka abu mūsų bažnyčios globėjai – Jonas Krikštytojas ir Jonas Apaštalas–Evangelistas. Galime manyti, kad Jonas Apaštalas buvo prie Jordano tuo metu, kai atėjo Jėzus ir girdėjo, o vėliau užrašė Jono Krikštytojo žodžius.

Juos esame girdėję daugybę kartų. Per kiekvienas mišias girdime, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ir ne bet kaip naikina, o praliedamas savo kraują – taurė naujosios ir amžinosios sandoros, kraujo, kuris išliejamas nuodėmėms atleisti.

Mes esame atpirkti Jėzaus (Dievo Avinėlio) krauju. Šitas teiginys atrodo paprastas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pasaulio teologai suka galvas ieškodami paaiškinimo, kaip Kristaus Kraujas atleidžia mūsų nuodėmes.

Išpirkimo teorija sako, kad Dievas supyko dėl mūsų nuodėmių ir norėjo mus nubausti. Kas nors turėjo prisiimti šią bausmę. Dievo Sūnus Jėzus Kristus ją prisiėmė vietoj Tėvo ir vietoj mūsų.

Šią teoriją žydai kritikuoja. Jie sako, kad ji prieštarauja tam, ką darė Abraomas. Abraomui buvo liepta paaukoti ne savo sūnų, o  kai ką menkesnio – avinėlį. O jūs, krikščionys, atrodo, einate priešinga kryptimi ir mokote, kad Dievas paaukojo savo sūnų.

Šios teorijos problema yra ta, kad ji Dievą laiko kerštingu, kuris reikalauja, kad kas nors būtų nubaustas už nuodėmę. Mes turime pasitikrinti, koks yra mūsų Dievas. Tačiau klausimas, kaip Kristaus kraujas mums nupelnė nuodėmių atleidimą, dar neatsakytas.

Jonas Krikštytojas sako – štai Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Dievo Avinėlis Naujajame Testamente suvokiamas kaip atpirkimo ožys, tik esama esminio skirtumo. Atpirkimo ožys suprantamas, kaip tas, kuriam užkraunamos visų kaltės…. Maištingas ir iš tikrųjų neigiamas personažas. O kas yra Dievo Avinėlis? Mūsų kalba iki galo neatskleidžia, jog tai paties Dievo vaikas, jis yra teigiamas, nekaltas, ir, būdamas Dievo, gali parodyti visai priešingą aukos kryptį. Dabar galime klausti, kas gi galiausiai reikalauja aukos. Ar jos reikalauja Dievas? Ar Dievas didįjį penktadienį piktai šaukė – „Ant kryžiaus jį“? Kas reikalavo, kad Jėzus mirtų? Minia. Taigi tam tikra prasme – ir mes. Dievas tik prašė, kad Jėzus išliktų ištikimas iki galo.

Dar vis lieka klausimas, kaip Dievo Avinėlis naikina pasaulio nuodėmes? Gal tiksliau būtų sakyti, pasaulio nuodėmę – vienaskaitos forma.

Senose pasaulio religijose būdavo nuodėmių naikinimas. Pvz., visa gentis apeiginiu veiksmu sukraudavo nuodėmes paprastai ant kokio nors gyvulio ir jį išvarydavo iš kaimo arba pakardavo, ir tai darydami jautėsi teisūs. Ir čia mes turime sąsają tarp mito ir evangelijos. Evangelija sako: jis mirė, kad sunaikintų pasaulio nuodėmes, o mitas sako – mes sunaikiname pasaulio nuodėmes, kai vienas dėl to miršta (nužudomas). Visos religijos vienokia ar kitokia forma nori sunaikinti pasaulio nuodėmes. Viena tų formų – sukrauti jas ant atpirkimo ožio ir jį išvaryti iš bendruomenės, kad žūtų.

Kas gi yra „nuodėmės“?  Visa, kas kyla iš pavydo, godumo, neapykantos, kitų nevaldomų troškimų. Tai kasdieniai dalykai, kurie vyksta beveik nepastebimai aplink mus, nes su daug kuo esame apsipratę. Tai ir nuodėmingos struktūros, prekyba ginklais, žmonėmis, narkotikais, gamtos niokojimas, pelnymasis iš karų, neturtingųjų engimas ir panašiai.

Tačiau kažkuriuo momentu šiame nedorumo sūkuryje prasideda kaltinimai, vis daugiau žmonių į juos įsitraukia ir nejučia pradedama ieškoti atpirkimo ožio. Teologai, sociologai sako: Kristaus atveju kažkaip netikėtai visi susivienija ir pasijunta teisūs apkaltinę vieną, jam sukrovę visas nuodėmes. Taigi šitas nuodėmingas sūkurys tarsi magiška mašina visų nuodėmingumą paverčia teisumu. Ir kas įdomiausia, nė vienas to nepastebi.

Dabar jau galime įžvelgti skirtumą tarp pasaulio nuodėmės ir nuodėmių. Daugelis pasaulio nuodėmių, tai visa, kas sukasi tame verpete, o pasaulio nuodėmė, tai pati ta mašina, kuri šį verpetą įsuka, kuri aptemdo akis savo nuodėmingumui, kad pradedi jį laikyti teisumu ir už visą blogį kaltini kitą.

O ką gi veikia Dievas? Jis per Savo Sūnų šaukia mus iš to įsisukusio rato, ateina susitikti su mumis pačiame verpeto centre ir sako, pamėginkime dar kartą, pamėginkime kitaip.

Pamokslo pabaigai ir savaitės pradžiai paskaitysiu maldą apie klausymą.

O Dieve, kaip dažnai mes tavęs neišgirstame.

Kartais mes tiesiog per daug užimti, išsiblaškę, įnikę į savo rūpesčius.

Kartais mūsų triukšmingas pasaulis užgožia tai, ką sakai.

Kartais mes girdime ne tai, ką tu turi omeny.

Kartais nesuprantame to, ką girdime ir nesigiliname.

Kartais visai negirdime, ką tu mums šnabždi, mes negirdime tavo tylos.

Kartais mes klausome atbuline data, manome, kad svarbiau tai, ką kalbėjai prieš šimtmečius, bet ne tai, ką sakai mums šiandien.

O kartais mes bijome klausyti, mes bijome, kad nieko daugiau neišgirsime, kaip tik savo vienišą tuštumą.

Laimei, tu mokai mus, kad gebėjimas išgirsti tave siejasi su gebėjimu išgirsti žmogų esantį šalia. Gydyk mūsų kurtumą, padėk išgirsti tavo kvietimą: pamėginkime dar kartą.

O pradžioje minėta paslaptis yra ta, kad šitą pamokslą jau sakiau čia lygiai prieš 6 metus ir 1 dieną. Ne taip svarbu, ar kas ką nors prisiminėte, svarbiau, ar kas nors per tuos 6 metus mumyse pasikeitė į gerą?

Gal pamėginkime dar kartą. Amen.