Kunigai aukoja Mišias prie altoriaus tarp jų ir Hermann Kügler SJ

Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Miela bendruomene,

šiandienos Evangelijoje kalbama apie gyvenimą ir meilę – neblogos temos pavasariui. Baigiantis žemiškajam gyvenimui, kalbėdamas mokiniams, Jėzus dar kartą apibendrina tai, kas Jam buvo svarbiausia: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jėzus mokė žmones meilės – ne moralės ir tikrai ne liūdesio! Mokiniai turi laikytis šio „įsakymo“. Tačiau kaip žmonės priima vertybes ir jomis vadovaujasi savo gyvenime?

Šiek tiek supaprastintai galima pasakyti: visa tai vyksta trimis etapais ir atitinka vaikų, paauglių bei suaugusiųjų mokymosi būdą. Vaikas pirmiausia mokosi mėgdžiodamas. Tai gali stebėti kiekvienas, kurio artimoje aplinkoje yra mažų vaikų. Mažas vaikas mėgdžioja mamą ir kitus artimus asmenis, o vėliau vyresnius brolius ir seseris – o tėvai nebūtinai džiaugiasi viskuo, ką jis išmoksta.

Jaunimas tapatina save su idealais: sportininkais, dainininkais ir aktoriais. Šeštadienio vakarą, tikriausiai, daugelis stebėjote Euroviziją. Lietuviams sekėsi labai neblogai ir jūsų atstovė Monika Linkytė užėmė 11-ąją vietą. Vokietija, deja, liko paskutinėje, 26-ojoje. Taigi, Monika Linkytė, tikriausiai, taps vienu iš jūsų jaunimo idealų. Idealo pavyzdžiu stengiamasi naudotis ir bažnyčios pedagogikoje, pristatant jaunimui šventuosius kaip sektinus pavyzdžius. Tokie dalykai keičiasi priklausomai nuo laikmečio ir vietos. Tačiau visuomenės ir bažnyčios siūlomi susitapatinimo objektai gali atrodyti nepriimtini.

Suaugusiesiems – idealiu atveju – nebereikia mėgdžioti kitų ir su jais tapatintis. Jie gali gyventi vadovaudamiesi savo pačių susikurtomis vertybėmis. Apie jų tinkamumą galima spręsti iš to, ar asmuo sugeba gyventi vadovaudamasis susikurtomis vertybėmis kasdieniame gyvenime, net jei nėra jokio apdovanojančio ar baudžiančio autoriteto.

Šiuos tris etapus galima iliustruoti ir auklėjimo pavyzdžiu: turbūt didžiausias ir gražiausias menas – lydėti vaiką iki to momento, kai jis užauga ir tampa stiprus savo vidumi. Dar daugelį metų tėvai bus savo vaikams pavyzdys išorine, matoma prasme: duodami patarimus ir teikdami paramą. Vaikas savo gyvenimo kelio modelį perima iš tėvų pirmiausia išoriškai juos mėgdžiodamas. Kuo didesniu pasitikėjimu grįsti tėvų ir vaiko santykiai, tuo lengviau ir saugiau ateis laikas, kai vaikui nebereikės kiekviename žingsnyje žvelgti į tėvus ir prašyti jų patarimo. Vadinasi, tėvai sugebėjo savo vaike aktyvinti jo jėgas ir jo pasitikėjimą gyvenimu.

Vertybė, kurią Jėzus prašo savo mokinių įsisąmoninti, – meilė vienas kitam. Santykius, kuriuose gyvena žmogus, galite įsivaizduoti kaip keturis vienas kitą juosiančius ratus. Vidinis susituokusio žmogaus ratas yra jo šeima. Du mylintys žmonės kuria bendrą gyvenimo istoriją. Tai neįmanoma, kai žmonių yra per daug, nes neužtenka jėgų. Antrasis ratas – draugų ratas. Su draugais bendros gyvenimo istorijos nesukursi. Tačiau su jais vėl ir vėl susitinkame, dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais. Trečiajame, dar tolesniame rate, yra pažįstami ir darbo kolegos. Ekspertai teigia, kad žmogus gali artimiau pažinti ne daugiau kaip 150 kitų žmonių. O ketvirtajame, tolimiausiame rate, – visuomenė.

Kai kurių žmonių vidinis ratas lieka tuščias, nes jie su niekuo neišgyvena vidinės partnerystės, su niekuo iš šio vidinio rato nekuria bendros gyvenimo istorijos. Tai gali būti laisvas arba likimo nulemtas pasirinkimas. Kartais tenka girdėti sakant, kad šiame vidiniame rate gyvena Dievas. Manau, kad teiginys, jog Dievas užpildo šią spragą, yra klaidingas. Dievas tuštumos neužpildo, jis išlaiko ją neužpildytą. Dievas – visų žmogiškųjų santykių pamatas, o ne užpildas žmogiškojo artumo stygiaus atveju.

Mes, krikščionys, lygiuosimės į Jėzaus asmenį, jei gyvensime mylėdami ir, vaizdžiai tariant, meilės santykius užmegsime kiekviename iš minėtų ratų. Jėzus neturėjo kontakto baimės. Jis gebėjo išgyventi gilius jausmus ir juos reiškė diferencijuotai, atsižvelgdamas į situaciją.

Jėzus nejuto prieštaros tarp meilės žmonėms ir meilės Dievui. Žvelgdami žmogiškai, galėtume manyti, kad kuo labiau mylime Dievą, tuo mažiau vietos širdyje lieka meilei žmogui ar žmonėms. Arba atvirkščiai: jei visa širdimi mylime žmogų, Dievui lieka vis mažiau vietos. Jėzaus nuomone, yra visiškai priešingai. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“, – sako Jėzus savo mokiniams. Meilė Dievui ir meilė artimui persipina ir, nesusiliedamos į viena, papildo viena kitą. Jos yra „nesumaišytos ir neatskirtos“.

Šios Evangelijos pabaigoje lieka paskata ir padrąsinimas: jei stengsimės gyventi taip, kaip gyveno Jėzus, į aplinkinius žvelgsime meilės akimis, nuoširdžiai jais domėsimės. Žinoma, profesiniame gyvenime, mokykloje ir universitete kartais žmones tenka vertinti pagal rezultatus, taip pat pagal naudingumą. Tačiau tikruose žmonių santykiuose tai nėra tinkamos kategorijos.

Mes, žmonės, elgiamės teisingai, jei visą savo gyvenimą su visomis jo pusėmis susiejame su Dievu ir nieko, bet tikrai nieko, iš jo neišskiriame. Nes visa, ko neįtraukiame į sąlytį su Dievu, gaus velnias! Ir būtų labai gaila, jei jam atitektų būtent mūsų meilės santykiai.

Baigdamas noriu palinkėti ateinančią savaitę būti dėmesingiems įvairioms meilės santykių apraiškoms visuose keturiuose jūsų gyvenimo ratuose. Linkiu, kad jus drąsintų ir palaikytų naujasis Jėzaus įsakymas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.

Amen

Hermann Kügler, SJ
Iš vokiečių kalbos vertė Skaistė Volungevičienė