Jono 6

Girdėjome jau antrą ištrauką iš Jono evangelijos 6 skyriaus. Pagrindinė tema – Gyvenimo duona. Daugelis žinome, kad Jono evangelija buvo užrašyta paskutinė. Tuo metu ankstyvoji Bažnyčia jau mokėjo išsakyti žodžiais Eucharistijos stebuklą. Šiandien girdėtas veiksmas vyksta po duonos padauginimo. Evangelijoje Jėzus kalba žmonėms, kurie jo ieškodami, net ežerą perplaukė, o dabar stebisi, kaip jis pirma jų čia atvyko. Bet Jėzus nieko neatsako. Jam svarbiau kalbėti apie tai, kodėl žmonės jo ieško? Atrodo, jie norėjo dar kartą nemokamai pavalgyti sako amerikiečių jėzuitas t.
Joseph Pellegrino. Jėzus pataria ieškoti išliekančios duonos, kurią jis duos.

Mes sunaudojame nemažai laiko ir jėgų ieškodami įvairių dalykų, kurių norime. Bet kiek skiriame dėmesio ir laiko dalykams, kurių mums iš tikrųjų reikia?

Jono 6 skyrius sako, kad mums reikia Jėzaus Eucharistijoje, mums reikia jo artumo. Christian de Charge, trapistų vienuolijos abatas, nukankintas 1996 m. Alžyre pasakoja: „Aš augau tradicinėje katalikų šeimoje Prancūzijoje. Atėjus Pirmos Komunijos dienai mamai sakau: „Aš nesuprantu, ką darau“. Mama atsakė: „Nieko tokio, neprivalai suprasti dabar, suprasi vėliau“.

Atrodo, tą patį sako Jėzus pakutinės vakarienės metu – per mokinių Pirmą Komuniją. Jis nesiima teologinių vingrybių išaiškinti Eucharistiją, nereikalauja, kad mokiniai viską supratų, jis tik sako – tai darykite mano atminimui, kol aš ateisiu. Jėzus mums paliko apeigą, kuria įpareigojo švęsti Eucharistiją.

Ir iš mūsų nereikalaujama, kad mes pilnai suprastume Eucharistiją. Tačiau mūsų tikėjimas mums sako, kad mes turime ją ištikimai švęsti.

Britų teologas Ronald Knox kalbėdamas apie Eucharistiją sako: „Kaip krikščionys, nesvarbu kokios denominacijos, mes niekada ištikimai nesilaikėme Kristaus mokymo: Mes neatsukome kito skruosto; Mes neatleidome savo priešui; Mes nesirūpinome kad mūsų mintys būtų doros; Mes nematėme Dievo vargstančiuose; Mes nesistengėme išlaikyti širdis tyras ir laisvas nuo šio pasaulio dalykų, tačiau mes buvome ištikimi viename svarbiame dalyke – mes ištikimai šventėme Eucharistiją. Tai paskutinis dalykas, ko Jėzus prieš mirtį mus prašė.

Mes šventėme ir švenčiame Eucharistiją jos niekada iki galo protu neperprasdami. Čia jau galioja kita išmintis, būtent ta, kurios savo sūnų Christian de Charge mokė mama – Eucharistijos neprivalome suprasti, privalome ją švęsti. Gal jo mamos pasakymas gali padėti tėvams, kai jų paaugliai vaikai nebenori švęsti sekmadienio Mišių, ir sako, kad jų nesupranta.

Pagalvokime, kiek įvairių net ir nelengvų dalykų gyvenime laisvanoriškai darome iki galo jų nesuprasdami, tik nujausdami, kad jie geri ir prasmingi.